Canyengue (Kandžengė)
Tekstą parengė Marija G., Lina P., Arvydas B.
Canyengue /cañiegue (kandžengė) yra lunfardo* žodis, jis turi keletą prasmių. Šio žodžio beveik neįmanoma išversti. Canyengue gali reikšti kažką iš neturtėlių, žemesniosios klasės. Jis taip pat naudojamas apibūdinti neturtingųjų susibūrimus pašokti. Šis žodis taip pat gali reikšti tam tikrą šokimo būdą, t.y. tango su skurdo atspalviu. Canyengue yra XIX a. pab. - XX a. pr. gatvės šokio stilius, pagal kilmę tai compadrito* šokis, kuris buvo šokamas orillas (priemiesčiuose) kur gyveno imigrantai ir neturtingieji. To laikotarpio muzika turėjo greitesnį ir smagų 2/4 (kai kas sako, kad 4/8) habanera* ritmą, ir suvaidino svarbų vaidmenį tango muzikos istorijoje.
Šis žodis taip pat reiškia caminar cadencioso, cadencia – t.y. ryškią ritmišką eiseną, kuriai būdingi šiek tiek sulenkti keliai – pastebima afrikiečių įtaka. Tangueros “de Sangre Negra” („juodo kraujo“ tango šokėjai) arba “negros porteños” daugiausia buvo iš Kongo ir Angolos. 1693-aisiais pasirodo pirmosios žinios apie vergiją Río de la Platoje: el tráfico de negros para venderlos como esclavo (prekyba juodaisiais vergais). 1810 m. beveik 30 procentų Buenos Airių populiacijos turėjo afrikiečių protėvių. Juodieji turėjo savo šokius. Neseniai išsilaisvinę iš vergijos, jie susibūrė į draugišką, vienas kitą palaikančią bendruomenę, kurią vienijo gatvės eisenos ir susibūrimai, vadinami tango.
Jie judėdavo candombe* ritmu – tai laisvas šokis, atliekamas skambant intensyviam, nustelbiančiam melodiją tambūrino ritmui ir šokėjams nesiliečiant vienas prie kito.
Muzika, būgnai, šokis patraukė jį stebėjusius compadritos* ir atvykėlius iš užsienio, ieškančius pasilinksminimų, nuodėmių ir laisvės. Jie pasiskolino nesuvaržytus judesius ir ryškų ritmą, priderindami jį prie savo įprastų milongos, mazurkos ir valso, dar pridėdami artimą viršutinės kūno dalies apsikabinimą ir staccato žingsnius, kuriuos stimuliuodavo būgnai. Aukščiau kelti kojas vertė nelygios, nešvarios grindys. Be to, dažnai buvo šokama lauke, kur šokių aukštelė buvo dar nelygesnė.
Tų dienų muzikantai, daugiausia gitaristai kreolai* (Creole), vadinamieji payadores*, stengėsi pritaikyti savo muziką prie tuometinių visuomenės pokyčių ir miesto pulso. Žinoma, tai baigėsi milongos, ir, galiausiai, – tango – sukūrimu. Tad tango išaugo susiliejus emocionaliam ir lėtam habanera ritmui su candombe jėga ir milonga choreografija.
Habanera kilo iš Flamenco guajira, vėliau persikėlė į Kubą ir tapo šokiu, kuriame šokėjai susipynę sukasi kartu. Taip pakitusi ji grįžo atgal į Ispaniją. Kanarų salose, ji gavo savo pavadinimą – habanera. Iš to evoliucionavo ir tango, kuris, jau nuo pat pradžių, papildė šokį savitu ritmu ir struktūra. 1902-aisiais ir vėliau, Theater Operates jau organizavo šokius su tango, o atsiradus įrašų industrijai labai sparčiai pradėjo vystytis visa muzika, ir ypač tango muzika.
Savitų spalvų šis procesas įgijo priemiesčiuose (orillas). Tarp 1853-ųjų ir 1930-ųjų, Argentina sulaukė 6 000 000 imigrantų. Kadangi 70 procentų jų buvo vyrai, formavosi demografinis disbalansas. Paplito gatvinės-regioninės struktūrėlės (organitos callejeros) ir gatvėje dažnai buvo galima matyti šokant, šoko ir vyrai su vyrais. Teatruose grojo muzikantai, atliekantys miuziklus, muzika taip pat skambėjo uosto baruose ir viešnamiuose (bordellos), kur dauguma vyriškosios giminės atstovų ieškojo sekso, draugijos ir linksmybių. Prostitutės buvo vežamos iš Europos, (Franchuchas), taip pat vyko prekyba moterimis iš Varšuvos geto (ghetto de Varsovie) ir Lenkijos žydų gyvenviečių (les villages juifs de la Pologne) – bet tai jau daugiau uosto gandas iš La Boca priemiesčio. Kadangi viešnamiai (lupanares, burdeles, bordels, lupanars) buvo nuolatinių konfliktų erdvė, jiems taikytas tam tikras spaudimas. Šokta ir lošimo namuose.
Canyengue yra ir muzikinis stilius: rankos prisilietimas prie instrumento. Afrikietis Leopoldo Thompson iš Buenos Airių (1890-1925) yra canyengue efekto kūrėjas.
Canyengue pasižymi ir specifine laikysena – pora glaudžiasi vienas kitam prie šono, o vyro kairė ranka dažniausiai daug žemiau nei šokant tango. Vyrai moteris laikė arti prie savęs, šoko galva prie galvos – turbūt todėl, kad jiems reikėjo matyti, ką daro jų kojos; užpakalis atstatytas atgal ir ranka spaudžiamas vis žemiau, lenkiant kelius. Pora šoka kilodami kojas nuo grindų, nes lūšnynuos grindys nešvarios ir sudarančios ryškų kontrastą nupoliruotam šokių aikštelės parketui. Priemiesčiuose dažnai buvo šokama futbolo aikštėse, kur paviršius buvo labai nelygus.
Canyengue beveik nėra figūrų. Tai laisvas, be choreografinių elementų sekų šokis, tačiau pasižymintis greitais žingsneliais, pažaidimais, šokamas lanksčiomis kojomis. Tai šokis, kuriame viską lemia ritmas: greiti judesiai, cortes (figūros, pertraukiančios nuoseklią šokio pirmyn kryptį), quebradas (pasilenkimas, ašies pakreipimai).
Kadangi tai labai senas šokimo būdas, ir dėl šokio tradicijų naikinimo vadinamojo „Tamsiojo tango periodo“ metu (1955 – 1983 m.), kyla labai daug diskusijų, kas canyengue yra iš tikrųjų ir kiek likę autentiškumo. Nežiūrint to, galima kalbėti apie įvairius šiam šokiui įtakos turėjusius veiksnius, kurie mums gali daug pasakyti apie tikrojo tango ištakas. Be to, vis dar yra canyengue mokytojų.
...............................................................................................................................
* lunfardo - nusikaltėlių žargonas. Daugiau.
* compadrito - uosto priemiesčių rajonų gyventojas, muštynių provokuotojas ir priekabių ieškotojas, emocingas pagyrūnas krentančia į akis apranga: kelnės susiaurintomis klešnėmis á la francesa, trumpas įliemenuotas švarkelis su pintų juostelių apvadais, plačiabrylė skrybėlė, nuleista ant akių ir aulinukai „kareiviška“ pakulne. Daugiau.
* habanerà - ispanų ir kubiečių liaudies šokis; tempas vidutinis, ritmas ryškus, judesiai improvizuojami. Daugiau.
* candombe – muzikinis stilius gimęs Urugvajuje, kurio šaknys Afrikoje. Daugiau.
* “kreolais” nuo kolonijinių laikų Pietų Amerikoje vadinami kolonijose gimę žmonės. “Kreolas” šiuo metu Argentinoje reiškia “vietinis” arba “argentiniečių”.
* payadores – muzikantai kilę iš kaimo, kurie traukdami per gyvenvietes, improvizuodami dainavo ir taip perduodavo paskalas, naujienas. Daugiau.
Canyengue VIDEO:
Šaltiniai:
