Interviu su Osvaldo Natucci I

iš anglų bei ispanų kalbų vertė Dalia Drobelytė

„PractiMilonguero" 2011-ųjų rugpjūčio 23-osios medžiaga
Klausinėja Monica Paz

M.P.: Labas vakaras, Osvaldai. Ačiū, kad sutikote pakalbėti su „PractiMilonguero".

O.N.: Labas vakaras. Nėra už ką. Ačiū jums.

Mes jau kalbėjome tardamiesi dėl interviu, ir žinau, kad tango šokis tavo gyvenime turėjo tris svarbius etapus: pirmasis – pradžia, šeštajame dešimtmetyje (angl.k. 50's), pataisyk mane, jei klystu.

Taip, teisingai.

Vėliau, kai tango atgimė, dešimtojo dešimtmečio (angl.k. 90's) pabaigoje.

Pradžioje dešimto dešimtmečio.

Teisingai ... Ir šiandien. Taigi mano klausimas: ar galėtum apibūdinti teigiamus ir neigiamus šių periodų momentus ?

Manau, galiu. Šeštajame dešimtmetyje buvo tango pakilimo viršūnė Argentinos visuomenėje. Iš tiesų, tai hiperbolizavimas, nes tango yra iš „Rio de La Plata" (iš isp.k. sidabro upės) regiono. Tango gimė trijuose uostuose: Buenos Airėse, Rosario ir Montevidėjuje. Ten kur buvo labai panaši socialinė situacija. Bet jau kalbame apie kitą epochą, apie pradžią ir ištakas. Ir toje epochoje buvo vystimasis kaip bet kokio gyvio (būtybės), tik šiuo atveju ne biologinio, o kultūrinio – artistinio (meninio). Vystimasis, epogėjus, šventė. Šeštasis dešimtmetis - tai šventė (isp.k. fiesta). Ką tai reiškia? Tuo metu Buenos Airių gyventojų buvo maždaug tiek pat kaip dabar, beveik trys milijonai. Vienintelis skirtumas, jog tada nebuvo priemiesčių, kurie dabar supa miestą. Šiuo metu juose gyvena apie 11 milijonų gyventojų. Buvo tik miestas ir prerijos aplink. Visai netoli už Grand Paz jau prasidėdavo prerijos. Tais laikais daugiau nei pusė miesto šoko tango. Būdavo šokama kiekvieną dieną miesto centre bei savaitgaliais atokesniuose rajonuose. Per radiją beveik netransliavo kitokios muzikos nei tango. Ir tai buvo labai svarbus elementas tango propagavimui, tai vykdė ne televizija! Radijas gimė 1924-aisiais ir jis kurstė šokti, skleidė muziką. Ši šventė tęsėsi nuo 1945-ųjų iki 55-ųjų. Kodėl? Nes 1945-aisiais baigiasi II-asis pasaulinis karas ir daug svetimšalių vaikų, daugiausia italų ir ispanų, atsikvėpė ir prisijungė prie fiestos, kuri prasidėjo dar prieš dešimtmetį, 1935-aisiais.

Kai tu mini „fiestą" ar taip tu nori apibrėžti periodą ar tai buvo plačiai tuomet vartojamas terminas ?

Tai buvo „fiesta" – šventė. Visos Buenos Airės buvo užvaldytos šventės. Tai buvo vienintelė šventė, kurią kada nors turėjo Buenos Airės ir Argentina. Labai mažai miestų pasaulyje yra turėję tokią šventę. Socialine prasme šventės ekvivalentas – tai būsena, kurią patiria įsimylėjęs žmogus. Savo didžiosios gyvenimo meilės suradimas. Kas gi yra didžioji meilė socialine prasme? Tai didžiulė kolektyvinė šventė. Dauguma žmonių buvo šventiškai nusiteikę. Ką tai reiškia? Paprasti žmonės kiekvieną dieną mąstė kaip šoks savaitgalį ir susitiks priešingą lytį. Tai buvo didysis ir skaitlingas lyčių susibūrimas. Kur dar susitikdavo vyrai ir moterys? – tik per gimtadienius, vestuves, bažnyčioje, kitose mažose socialinėse erdvėse. Tango tapo susitikimo vieta jaunuoliams. Kai miniu jaunuolius turiu omeny didžiulius mastus. Tai vyko nuo 1945-ųjų iki 55-ųjų. O 1955-aisiais tango Rio Platos regione patyrė du sužeidimus, atsivėrė dvi žaizdos, kurios buvo beveik mirtinos.

Kokios?

Pirmoji – roko muzikos gimimas. Tai tarptautinės jaunimo muzikos pradžia. Kuomet 1958-aisiais Buenos Airių kinų teatruose rodė roko muzikos filmus, žmonės šokdavo roką tarp žiūrovų eilių kino teatruose. Kalbėdami apie roką kalbame apie milžinišką jaunimo maištą, tai jaunuolių muzika. Tuo tarpu, tango muzika buvo ir jaunimo, ir vyresnių žmonių. Todėl ji išliko iki šiandien. Tai buvo muzika ir kultūra visoms socialinėms klasėms be apribojimų ir įvairiausio amžiaus žmonėms. Rokas - buvo didelis maištas prieš autoritetus: tėvus, socialines normas.

Antroji žaizda – Argentinos politinė situacija. Valstybės perversmas prieš Peron 1955 m., armijos įvedimas (nesigilinsime į politiką) padarė gatves labai nepatrauklias žmonėms. Kuomet į valdžią atėjo karinis režimas gatvės tapo netinkama vieta švęsti.

Kas nutiko su kitomis kartomis? Ar jie taip pat nustojo šokti dėl aplinkybių?

Nuo 1955-ųjų buvo lėtas kritimas. Devintame dešimtmetyje (angl.k. 80's) Buenos Airėse vyko penkios milongos, ir ko gero, neabejotinai, nei vienos milongos kitose pasaulio vietose. Na, galbūt negaliu pagrįstai lyginti su kitomis pasaulio šalimis. Kuomet sakau penkios galbūt buvo ir šešios, septynios. Šiandien Buenos Airėse yra šimtas milongų, pasaulyje – apie tūkstantį.

Tai jau antras periodas – dešimtas dešimtmetis (angl.k. 90's). Devintame dešimtmetyje Tango pulsas buvo labai silpnas, o encefalogramos linijos beveik tiesios. Tango merdėjo, ypač tango šokis. Išimtis Piazzolla, kuris padarė tango muziką universalią, bet ne patį šokį. Ir Goyeneche („el Polaco" – lenkas) kuris puoselėjo dainuojamąją tango muziką. „Šventės" metais 60-70 % Buenos Airių šoko tango. Buvo du poliai Buenos Airių mieste. Buvo du stiliai: Tango Salon ir Tango Milonguero, nesvarbu kaip dar juos pavadinsi. Du skirtingi stiliai: vienas buvo iš centro – kur buvo mažos erdvės, daug žmonių be partnerių, daug pinigų, ir todėl šokiai vyko beveik kiekvieną dieną. Ir dėl mažų erdvių ir salonų tokių kaip „El beso" ar „Cabaret", kur dar buvo gaji prostitucija, gimė labai muzikalus šokis uždarame apsikabinime - kontakte, kuris šokio metu nebūdavo prarandamas. Tango del Centro (iš isp.k. centro tango) dar vadinamas Tango Milonguero – šokis uždarame ir nepertraukiamame apsikabinime, kur neakcentuojama choreografija, o daug aukšto lygio muzikalumo. Šokėjas, kuris šoka kiekvieną dieną, labai skiriasi nuo šokėjo iš rajonų, tokių kaip „Sunderland", kur šokio aikštelė buvo didelė, kur beveik nebuvo vienišių, o daug porų. Rajone būdavo daug susituokusių pažįstamų porų, kurie daug metų šoko kartu. Dauguma buvo poros, kurios atsidėdavo šokiui savaitgaliais, daugiau skyrė dėmesio gerai šokio "konstrukcijai", dailiai choreografijai. Šis stilius - tai Tango Salon, kur apkabinimas atviras, rafinuoti žingsneliai ir kartais šokama „šalia" muzikos. Jie daugiau dėmesio skyrė choreografijai nei muzikai. Veda ne muzika, tai choreografinis vaikščiojimas. Taip išsivystė du tango modeliai. Išsivystė dvi eko sistemos, kuriose taip šoko ne todėl, jog kažkas pasakė, kad taip turėjo būti šokama. Tai dvi aplinkos, kurios įgijo vienokią ar kitokią formą dėl minėtų faktorių, kaip visuomet. Susiformavo sistema.

Kas yra milonguera ar milonguero'as? Tai meistras, bet ne artistas (menininkas), bet taip pat ir ne mėgėjas. Jis rūpinasi tuo kaip jis šoka, ne jis turi stilių kaip bet kuris meistras. Visi kiti, logiškai, pagal žmonių nustatytą hierarchiją, yra mėgėjai. Mes visi, kaip tango šokėjai pradedame mėgėjais, nėra kito būdo pradėti šokti. Išskyrus tą atvejį, jei jūs turite neeilinį talentą būti menininku, bet tai mažuma. Taigi, gauname tris „A" (vert. pastaba: ispanų kalboje Aficionados, Artesanos, Artistas , anglų - Amateurs, Artisans, Artists ir tris M lietuvių kalboje: Mėgėjai, Meistrai, Menininkai). Pirmieji tango menininkai buvo meistrai turėję drąsos užlipti ant scenos.

Atsiprašau, jog įsiterpiu, bet kalbame apie šias tris „M". Norėčiau sužinoti ar šios trys „M" grupės jau egzistavo „šventės" laikotarpiu ar susiformavo dešimtojo dešimtmečio pradžioje?

Puikus klausimas. Iš tiesų ... (mąsto) iškilo paskutiniuoju etapu, nes norint būti menininku reikalingi meniniai šokio resursai (gebėjimai, žinių bagažas, ...). Taip pat kaip ir muzikoje. Būti neeiliniu tango menininku tau reikia ir harmonijos, ir kompozicijos žinių. Tikiuosi aišku, jog reikalingi resursai tam, kad būtų praturtinta populiarioji tradicija. Taip pat vyksta ir lyrikos srityje. Šis pokytis šokyje atsiranda dešimtame dešimtmetyje, kuomet atgimsta tango. Ankstesniais laikotarpiais buvo tik mėgėjai ir meistrai. Menininkų kategorija iškyla tada, kai tango tradicija tampa penu ir praturtina aukštesnius menus, šiuo atveju šokį. Ką stebime šiuo metu, po tango reanimacijos dešimtajame dešimtmetyje. Tai yra tai, kad šokis turtinantis aukštesnius menus, tampa universalus. Būtent dėl to Alessandro iš Neapolio, gyvenantis Romoje, įsimyli šį šokį. Šokis prikausto dėmesį, kadangi tai ištobulintas šokis, kurį meistriškai formavo meistrai ir mėgėjai, didžiojoje šventėje penktame dešimtmetyje.

Tuomet kyla klausimas. Neturiu omeny Alessando atvejo. Bet yra daug svetimšalių, kurie jaučiasi užkerėti šokio, kaip tu mini, būtent dėl „M" menininkų.

Čia ir kyla painiava. Tačiau tai naudinga painiava, nes kiekvienam svarbiam reiškiniui reikalingi prieštaravimai ir vidiniai konfliktai, kitaip tai miršta. Visgi, tango eksportavo menininkai, o ne meistrai.

Bet ar tai nėra paradoksalu, jog pradžioje, fiestos metu, buvo mėgėjai ir meistrai, o dabar kai pasaulyje yra didžiulis susidomėjimas tango, minėtos dvi „M", kurios buvo esmė, nėra taip gerbiamos ...

Taigi kas vyksta? Kuomet kursus (pamokas) siūlo menininkai, žmonėms šokantiems (besimokantiems) tango susiformuoja poreikis ekshibicionistinio (susiformuoja noras atkreipti dėmesį į save), o ne intymaus tango. Ekshibicionizmas – tai mąstymas, galvojant, jog gali šokti taip pat kaip scenoje, bet nesuvokimas, kad dar neturi technikos, įgūdžių. Menininko ir mokytojo psichologija skirtinga. Tikras menininkas yra egoistas, kitaip jis negali būti menininku. Jis turi tikėti, jog jis yra kitoks nei dauguma, kitaip neįmanoma kurti. Taip vyksta visuose gyvenimo baruose, išskyrus mokslą.

Galbūt daugiau narcizas, nei egoistas?

Taip, narciziškas egoistas. Tai yra nesuderinama su socialinio tango taisyklių perdavimu. Daugumai menininkų tai visai nesvarbu, ir ne todėl jog jie blogi, tiesiog dėl jų socialinio statuso. Tai vyras ir moteris su gausybe galimybių, kurie tokie gražūs šokdami ir jų tango toks jausmingas ir sudėtingas, kad jie sukuria ... Kaip pavadinti?... (mąsto)... „Judančios skulptūros". Menininkai kuriantys fantastiško grožio judančias skulptūras.

Tuomet tango būtų elito, o jis lieka populiarus?

Esmė, jog (gali įsivaizduoti, jog tai temos, kurios man gerai pažįstamos ir apie kurias dažnai kalbu Europoje) be socialinio šokio, negali egzistuoti meninis, tiesiog jam būtų labai sunku išsilaikyti. Pavyzdžiui Tango Nuevo. Mano nuomone, Tango Nuevo yra priešingybė Tango Escenario (sceniniam tango). Tango Escenario yra Tango Salon įpėdinis. Tango Nuevo yra paseka Tango Milonguero muzikalumo, bet „pripildyto" choreografija. Tango Nuevo labiau nei kas kitas gerbia muziką.

Daugiau negu milonguero?

Taip pat kaip milonguero, bet papuošia šokį choreografijos grožiu, nepraleisdamas nei vienos natos. Tai „Chicho", „Ismael Ludman", nepaminėjau moterų, „Maria Mondino", „Javier Rodriguez", „Ezequiel Farfaro", „Sebastian Arce". Jie stebina įkvepiančia choreografija, kuri yra fantastiškai sinchroniška su muzika. Tačiau, daugelis Tango Escenario šokėjų, jei žiūrint atidžiau filmuotą medžiagą YouTube, praleidžia kartais daugiau nei vieną natą.

Bet žmonės kuriuos paminėjai, tai menininkai, kurie veda pamokas mėgėjams, norintiems pamėgdžioti tuos artistus. Taigi kas formuojasi?... Kadangi tai išskirtinės asmenybės. Kas vyksta su populiariuoju Tango Nuevo? Įvardinkite tai.

Nėra populiariojo Tango Nuevo! Tango Nuevo milonga nėra įmanoma.

Bet yra alternatyvios milongos užsienyje, daug jų. Net čia Buenos Airėse ?

Nėra įmanoma Tango Nuevo milonga, nes nėra trisdešimt porų, kurios puikiai šoktų Tango Nuevo. Tango Nuevo – tai artistiškas (menininkų) produktas, tai nėra socialinis tango. Kalbėjau su keturiomis artistų poromis, kurių dabar neįvardinsiu, ir jie man atsivėrė, jog mokyti nuobodu. Tarp mokymo ir realaus mokymo yra skirtumas. Kuo skiriasi menininkas ir maestro (mokytojas) vedantis pamokas? Skirtumas yra tas, jog mokytojas turi būti dosnus ir kilnus. Kitaip jis nėra geras mokytojas. Matematikoje, tango, kulinarijoje, bet kur. Psichologija yra skirtinga. Tu turi turėti norą perteikti, ką žinai, būti kantrus ir, nors tai gali skambėti pompastiškai, mylėti savo darbą, mokymo procesą. O ne praleisti dvi valandas mokant kelis žingsnelius festivalio metu. Nes tuomet tu sukeli sumaištį žmonių galvose. Aš nesakau, kad vienas tango geresnis už kitą, ne! Bet jei nėra socialinio tango, tango mirs, nesvarbu kur tai vyktų.

Tuo ir baigsime, bet pažadu jums tikrai pratęsime. Buvo labai įdomu, deja mūsų laikas baigėsi. Šis pokalbis buvo daugiau nei įdomus, ar ne ?

Taip.

Ačiū!

Pirmos dalies pabaiga. Laukite antrosios dalies

Į viršų