Carlos Gavito. Tango yra pasidalinta akimirka
Vertė Virginija U.
Antras iš kairės El Flaco Dany, pirmas dešinėje C.Gavito
Šiuos žodžius Carlos Gavito (1942 - 2005) dažnai kartoja per savo pamokas. Jis - poetas - šokėjas, laikomas vienu iš paskutiniųjų „milongerų“ eros simbolių. Eros, kuri jau išnyko. Gimęs Avellanedoje, Buenos Airių priemiestyje, Gavito pradėjo savo profesionalią karjerą 1965. Dabar* gastroliuoja po pasaulį su "Forever Tango". Gyvena Floridoje ir dažnai keliauja į Niujorką, kur duoda pamokas DanceSport. Prieš kelias savaites* pagavome jį vienoje Niujorko kavinėje.
ReporTango: Kaip Jūs pradėjote šokti tango?
Carlos Gavito: Aš niekada tikrai nesimokiau tango. Tango buvo Argentinos kultūros dalis, ir mano vaikystės laikais jis buvo madingas. Kai man buvo septyneri, aš lankydavausi savo miesto Avellanedos sporto klubo krepšinio aikštelėje, kur tris kartus per savaitę vykdavo tango praktikos. Tais laikais vyrai praktikuodavosi tango su vyrais. Vyresni vyrai paimdavo berniukus, pastatydavo vietoj moters ir praktikuodavosi žingsnius. Jie sakydavo "ei berniuk, ateik, atsistok čia, pastatyk koją čia, o dabar čia" ir bandydavo naujus žingsnius ir naujus būdus. Taigi iš pradžių aš buvau tik manekenas, bet aš stebėjau tuos žingsnius ir kai man buvo penkiolika – aš dariau tą patį su jaunesniu berniuku. Tada buvo jau mano eilė praktikuotis žingsnius. Tais laikais nebuvo šokių mokyklų ir televizijos, taigi tokie berniūkščiai dienomis žaisdavo futbolą, o vakarais mokėsi tango.
R: Tai Jums neleido šokti kol nesukako penkiolika?
CG: Ne, man neleido nei šokti nei vaikščioti į milongas.
R: Kas Jus privertė grįžti prie tų tango praktikų?
CG: Visada žavėjausi muzika. Kai buvau penkiolikos, visi klausėsi ir šoko rokenrolą, bet mano miesto klubuose vis dar grodavo tango. Tango buvo visada. Nuo pat pradžių man patiko tango, jo muzika man atrodė nuostabi ir aš visada norėjau pagal ją šokti, ne kaip profesionalas, ne kaip atlikėjas, bet kaip paprastas šokėjas. Beje, būdamas profesionalus šokėjas, aš visada skiriu socialinį tango ir tango atliekamą ant scenos. Tarpusavyje jie neturi nieko bendro. Scenos tango yra tam kad būtų parduota kuo daugiau bilietų, tuo tarpu socialinis tango šokamas savo malonumui. Štai kodėl aš niekada nesuprasdavau gančio ("gancho") ir spyrimų atliekamų socialinio tango metu. Aš visada paaiškinu mokiniams, kad aš nemokau gančio. Aš tai daryčiau tik tuomet jei jūs norėtumėte tapti profesionalais ir išmokti iš manęs tam tikrą choreografiją. Tada taip, aš mokyčiau gančio. Bet ne socialiniame tango, aš šiuo požiūriu griežtas.
R: Kaip Jūs nusprendėte kad tango taps Jūsų profesija?
CG: Na, tai įvyko daug vėliau, kai man buvo maždaug 23 ar 24. Aš šokau džiazą ir lankiau baleto pamokas. Pirmiausia aš tapau džiazo šokėju ir tada vieną dieną mano draugas Eduardo Arquimbau (iš Gloria & Eduardo) atėjo manęs pasižiūrėti. Jis darė televizinį projektą ir jam reikėjo būtent tango šokėjų, o ne šiaip paprastų šokėjų. Jis žinojo kad aš galėčiau šokti tango ir todėl atėjo su manim pakalbėti. Niekada nepamiršiu, tai vyko kavinėje Corrientes gatvėje kur aš visada užeidavau kavos ar išgerti. Jis man pasakė apie galimybę dalyvauti tame šou ir aš pasakiau pabandykim, pažiūrėsim kas išeis. Pradėjome repetuoti klube ir gavosi puikiai. Programa vadinosi "Así canta Buenos Aires" ("Kaip dainuoja Buenos Airės"). Paskui pastatėme kitą "Yo soy Porteño" ("Aš iš Buenos Airių"). Dirbau su juo apie tris su puse metų. Taigi, pats to nesuvokdamas, aš pamažu grįžau prie savo šaknų, prie tango. Po to Eduardo, Gloria ir aš pradėjome dirbti milongose. Milongose mūsų trio pasirodydavo keturis kartus per savaitę. Vėliau Eduardo pastatė didelį šou, kuriame aš buvau pagrindinis. Kai Eduardo išvažiavo gastrolių į Japoniją ir Centrinę Ameriką – aš rūpinausi šou. Kai jis pagaliau grįžo aš nusprendžiau važiuoti savarankiškai į festivalį Kolumbijoje su Aníbal Troilo orkestru. Bet prieš tęsiant toliau, aš norėčiau paminėti savo mokytojus. Pasižadėjau niekada jų nepamiršti. Priešingai negu daugelis tango šokėjų, aš neturėjau šokių mokytojų, aš turėjau tango mokytojus. Vienas jų buvo Julián Centeya, jis buvo poetas ir mano geriausias mokytojas. Kai klausotės tango "Café Domínguez," tas, kur pradžioje kalba, yra Julián. Jis buvo mano geriausias mokytojas, nes mokė mane tango „iš vidaus“. Kitas mokytojas, kurį noriu paminėti yra Miguel Caló. Aš dirbau su juo ir jo orkestru Buenos Airėse maždaug 1963. Jis sakydavo "klausykis muzikos, dabar klausykis Raúl Berón balso, šok pagal balsą, tik pagal balsą, dabar šok pagal pianiną". Jis dirigavo man, tarsi aš būčiau orkestro muzikantas. Jis privertė mane suprasti kaip klausytis muzikos ir ko aš turiu klausytis. Šie du buvo patys geriausi mano tango mokytojai.
R: Ar dabar nebėra tokių mokytojų ?
CG: Ne. Dabar kai žmonės šoka tango, matome kad kiekvienas šokėjas skuba daryti žingsnius. Niekada nereiktų skubėti žengti žingsnio, reiktų jausti malonumą iš to ką darome, apsistoti ties tuo ir pratęsti tai. Aš dažnai kartoju, kai aš šoku tango, aš taip žaviuosi tuo žingsniu kurį aš darau tuo momentu, kad noriu jog jis nesibaigtų. Tas pats kaip mes vaikystėje gaudavome penkis skatikus ledams ir laižydavome juos lėtai, trokšdami paimti iš tos akimirkos kuo daugiau, nes žinojome kad kai ledai baigsis, jų nebebus. Taigi nematau prasmės skubėti užbaigti žingsnį ir eiti prie sekančio. Manau daug įdomiau padaryti vieną, sustoti, be tikro sustojimo bet tarsi padarant pauzę ir tiesiog nieko nedaryti, pasidžiaugti momentu ir tik tada eiti toliau. Aš manau kad dauguma skuba, nes jie nežino kaip nedaryti nieko, nes tai yra sunkiausia. Netgi jei jūsų šokis nėra sustatyta choreografija, jus moko pagrindinį žingsnį, to kuris eina nuo vieno iki septynių. Jums atrodo kad turite sušokti visus septynis. Bet kas atitiks, jei kažkas atsiras jūsų priekyje ar jums už nugaros ir jūs negalėsite užbaigti to žingsnio? Iš esmės žingsnis niekada nesibaigia, tai trijų minučių žingsnis, viso šokio žingsnis.
R: Tai dėl to darote tokį didelį skirtumą tarp socialinio tango ir sceninio tango?
CG: Taip, nes socialiniame tango jūs judate kartu su partneriu ir muzika. Ir kad yra dar vienas dalykas, ką žmonės turi suprasti: ryšis tarp jūsų ir partnerio nėra asmeniškas. Asmeniška tarp jūsų tik tai, kad jūs abu bandote glamonėti muziką savo kojomis.
R: Ar galite apibūdinti savo idealią tango partnerę?
CG: Mano ideali tango partnerė… na šiuo momentu vienareikšmiškai tai yra mano partnerė Marcela Durán. Mes geras duetas, suprantame vienas kitą be žodžių, mums nereikia kalbėti, mums nereikia repetuoti. Kiekvienas stengiasi atlikti savo rolę, aš vedu, ji seka. Kai kurioms merginoms atsibodo sekimas, jos nori šokti kaip vyrai, nes sako kad taip daug smagiau. Bet aš joms sakau – išmokti gerai sekti neužtenka gyvenimo. Todėl patarčiau toms merginoms geriau mokytis kaip sekti.
R: Ar manote kad Jūs ir Marcela esate panašūs, jaučiate tas pačias emocijas kai šokate tango? Kitaip sakant ar jaučiate/interpretuojate muziką taip pat, ar Jūs jaučiate kitas emocijas negu jinai?
CG: Puikus klausimas. Žinote, net jei mes turime skirtingą idėją, skirtingą supratimą ar skirtingą jausmą – mes vis tiek galvojame panašiai. Iš to gaunasi nuotaika. Ji negirdi mano minčių, aš negirdžiu jos minčių bet kažkaip mes bendraujame tarpusavyje su ta pačia nuotaika. Marcela ir aš nesame susiję asmeniškai, mes draugai ir šokio partneriai, bet mūsų sielos bendrauja, mums nereikia kalbėti. Taigi dabar man atrodo kad šoku su idealu, bet mano idealas neturi veido. Ji yra svajonė apie tai ko aš norėčiau realiame gyvenime, bet tas idealas neturi veido. Žinote, kai šokate tango – turite, turėtumėte įdėti į jį dalelę savo gyvenimo. Jei šoksite savo gyvenimą – šoksite gražiau.
R: Kas yra geras tango šokėjas?
CG: Geras tango šokėjas yra tas kuris klausosi muzikos.
R: Ar tai vienintelis kriterijus?
CG: Taip. Mes šokame muziką, ne žingsnius. Kiekvienas, kuris nori šokti gerai, niekada negalvoja kokį žingsnį jis žengs dabar. Jam rūpi tik tai, ar jis seka pagal muziką. Matote, mes esame dailininkai, mes piešiame muziką su kojomis. Muzikantai groja instrumentais ir naudoja pirštus, rankas. Šokėjai naudoja kojų pirštus.
R: Ar mokyti tango kuriuo nors gyvenimo momentu Jums buvo sunku?
CG: Taip, nes tango ne visada buvo madoje. Ateiti iki čia, kur dabar esu, man prireikė daugelio metų. Dabar aš labai paklausus ir man tai patinka, nes aš daug laiko praleidau šokdamas tango. Manau, aš to nusipelniau. Šokau tango kol dar jis nebuvo populiarus ir netapau šokėju dėl mados. Kai kurie šokėjai pradėjo nuo folkloro ar flamenko ir tik po to, kai tango tapo komercine sėkme, jie pradėjo šokti tango. Tai ne mano atvejis. Šokau tango kai tai nebuvo madinga ir net politiškai pavojinga. Taigi, nusipelniau to, ką užsidirbau. Užsidirbau per eilę metų.
R: Ar mokymas tango Amerikoje skiriasi nuo Argentinos?
CG: Dabar manau kad toks pats, nes Argentina irgi tapo labai komercinė. Mokytojai visur bando nustebinti ir padaryti įspūdį. Kartais jie moko žingsnių, kurių net nešoka patys. Jie sako, kad jei mokys paprastų dalykų – mokiniams bus nuobodu. Bet geras mokytojas niekad neturėtų dėl to jaudintis. Jis turėtų mokyti socialinio tango, ne tango kitų sužavėjimui. Man nesvarbu ar mano pamokoje dešimt, dvidešimt ar šimtas žmonių. Aš mokau taip, kaip aš šoku ir aš mokau paprastumo. Kartais žingsnis gali atrodyti labai lengvas ir paprastas, bet kai žmonės bando pakartoti jį jie negali. Paprastumas ne visada lengvas.
R: Lengviau šokti greitai, negu lėtai...
CG: Tiesa. Kartais matau, kad asmuo kuris šoka greitai – iš esmės slepia savo klaidas. Šokėjas kuris šoka lėtai, daro tai, nes yra šimtu procentų tikras, kad daro teisingai.
R: Čia dauguma žmonių nesupranta tango žodžių. Ar manote kad jie daug ko netenka nesuprasdami dainos prasmės?
CG: Viskas yra daug paprasčiau. Kai buvau vaikas, klausydavau Bill Haley. Nemokėjau angliškai bet atskirdavau ar daina yra linksma, liūdna ar romantiška. Tango lyrika ir balsas yra labai aiškūs ir girdisi ar tai romantika, ar nostalgija, ar liūdesys. Tai galima jausti net ir nesuprantant eilių Dar kartą – svarbu klausyti kūrinio nuotaikos, muzikos. Pavyzdžiui aš niekada nesuprasiu, kodėl pavyzdžiui asmuo, kuris šoka pagal Miguel Caló, daro gančio, tuo tarpu tango kalba apie meilę. Gančio yra agresija, kodėl moteris turėtų pritarti agresijai kai muzika yra apie meilę?
R: Pagal ką norėtumėte modeliuoti savo šokį?
CG: Atsakymas būtų ne tiek pagal ką bet kaip. Mano modelis yra katės judėjimas. Kai katė eina, jūs matote jos letenėles ir kiekvieną atskirą raumenį. Ji eina lėtai, bet yra visada pasiruošusi šuoliui, jus negalėtumėte jos pagauti. Man patinka kad kai ji eina – jos lėtas judesys turi ritmą. Tai žavi ir manau, kad visi šokėjai turėtų tą pamėgdžioti.
R: Jūsų mėgstamiausias tango?
CG: Sunku atsakyti, nes aš šoku jau labai ilgai. Buvo laikas kai tai buvo "Quejas de Bandoneón," paskui "Chiqué", "La Ultima Cita", ir taip pat "Yunta de Oro". Labai myliu Pugliese muziką ypač "Pata Ancha".
Vienas mėgstamiausių tango yra „Café Domínguez“ kadangi jo pradžioje girdėti mano „krikštatėvio“ Julián Centeya balsas. Taip pat mėgstu visus Miguel Caló tango. Mėgstu Raúl Berón ir Alberto Podestá balsus. Myliu Pugliese ir Ricardo Tanturi. Bet nesu didelis gerbėjas Biagi ar Canaro. Čia ne mano skonio tango. Biagi yra 60-ųjų ir man nepatinka jo ritmas, jis per aštrus. Labiau patinka muzika, kuri nutolsta nuo takto, kuri yra švelnesnė, lygesnė, netgi laisvesnė. Nemėgstu aštrių akcentų. Teikiu pirmenybę tango, kurie panašesni į svajonę, skrydį.
R: Ar galite apibūdinti savo geriausią tango akimirką?
CG: Tai taip sunku. Prisiekiu Dievu – man patinka kiekvienas mano šokamas tango. Štai kodėl atėjęs į milongą, aš nešoku visą vakarą. Aš šoku keletą pasirinktų tango. Kas svarbu, kad aš visada šoku gerai. Jei pavargstu – aš atsisėdu ir stebiu, nes tai geriau, negu šokti blogai. Aš šoku įkvėptas muzikos. Man reikia įkvėpimo. Taigi, visų pirma man reikia tinkamos muzikos, ir po to turiu rasti tinkamą partnerę. Jei nerandu tinkamos partnerės – aš nešoku. Jei nepatinka muzika – aš irgi nešoku. Taigi apibūdinti geriausią tango akimirką yra neįmanoma, kadangi kiekvienas mano tango yra geriausia akimirka.
R: Kai kurie žmonės mano, kad negali šokti tango jei nesi argentinietis ...
CG: Na, manau kad jie nuo pat pradžių yra neteisūs. Mano šalyje tango buvo imigrantų muzika, taigi ji neturi tautybės. Vietoj tautybės jos pase parašyta „jausmas“, ir kiekvienas mūsų turime jausmus. Aistra yra pliusas. Jei esate aistringas asmuo – tai šoksite geriau. Yra klaidinga nuostata kad jei šokėjas moka daug žingsnių tai jis yra geras šokėjas. Mano manymu tai klaidinga. Tai tiktai reiškia, kad tas asmuo turi gerą atmintį. Teikiu pirmenybę tango, kai šokate jausdamas akimirkos malonumą, kadangi tada matau kad mano partnerė užsimerkia. Kad ji irgi jaučia malonumą.
R: Deja neįmanoma šokti užmerkus akis su kiekvienu.
CG: Tiesa. Esu sutikęs merginu, kurios galvoja kad turi užsimerkti tam, kad gerai šoktų tango. Čia irgi klaida. Jūs užsimerkiate, kai jums tai patinka, kai jaučiatės patogiai o ne todėl kad privalote ar kad taip geriau atrodo. Pasitikėjimas taip pat svarbu. Marcela labai gerai pasakė apie tai viename video; kai šokate su partneriu jūs esate artimi ir šokis yra labai įtaigus. Bet, kaip jau sakiau, tai ne asmeniška, tai įkvėpta muzikos. Apkabinimas atrodo asmeniškas, bet tai ką iš tikrųjų apkabiname - yra muzika.
R: Kodėl kai kuriuos žmones taip labai, net maniakiškai, žavi tango?
CG: Na, jei grįžti prie tango esmės - tango apibrėžiamas kaip jausmas, "sentimiento" kurį jūs šokate. Taigi kai pradedate šokti, jūs pradedate ne nuo žingsnio o nuo jausmo. Štai kodėl tai skiriasi nuo kitų šokių. Kituose šokiuose einama per žingsnių derinius, o tango yra improvizacija, pastovi improvizacija, neturinti derinių. Šokdamas tango jūs negalite rūpintis žingsniais, jums reikia išreikšti emociją klausantis muzikos. Per kilometrą galima atpažinti žmogų, kuris galvoja apie sekantį žingsnį. Iš kitos pusės – šokėjas, kuris juda pagal muziką – judės tuo pačiu ritmu kaip ir partneris. Jie judės kaip vienas. Yra aiškus angliškas posakis "It takes two to tango" (tango šokamas dviese). Kodėl ne čia čia ar svingas? Kadangi du pavirsta vienu.
R: paskutinis klausimas: Kaip Jūs norėtumėte būti prisimintas kaip šokėjas?
CG: Tiktai tai, kad aš šokdamas buvau tikras ir sąžiningas.
______________________________________________________
* Straipsnis išspausdintas žurnale "ReporTango", 2001 m. sausio menesį
Šaltinis: http://web.ics.purdue.edu/~tango/Articles/Gavito.pdf
Daugiau apie Carlos Gavito: http://www.totango.net/gavitowork.html
Į viršų
