Lina Pavalkytė. Kaip aš bandžiau įminti tango paslaptį violetiniame mieste. 2020 m.

Po  30 valandų trukusios kelionės, paįvairintos blaškymusi po Paryžiaus ir Santjago oro uostus, pagaliau leidžiuosi Buenos Airėse. Pro iliuminatorių stebiu merginą, apsirengusią beformiu oro uosto darbininko kombinezonu: ji kažką žymi bloknote ir pro surauktus antakius stebi nusileidimo taką. Pro šalį einantis pusamžis vyriškis, tokiu pačiu kombinezonu, pasilenkia lyg pažiūrėti, ką ji pažymėjusi, ir kažką jai pasakęs nueina.  Merginos veidą nušviečia linksma šypsena – staiga ji tokia graži, savimi pasitikinti jauna moteris!

Šitas epizodas, pirmasis, kurį prisimenu iš Buenos Airių. Aš vykau į Tango Meką neparuošusi namų darbų. Neturėjau jokio plano, jokių konkrečių tikslų. Supratau, kad noriu neprimesto įspūdžio, kad niekas man nesakytų, kas gerai, kas ne, nemokytų, ką ir kaip turiu jausti ir kaip šokti, nes mokytis niekada nevėlu, o pirmas įspūdis būna tik kartą gyvenime! Buvau, kaip ir kiekvienas sergantis tango, daug prisiskaičiusi ir apie Buenos Aires, ir apie garsius mokytojus, ir apie legendinius milonguerus (milongueras), bet pasistengiau viską pamiršti. Kas, viena vertus, nebuvo sunku – vardai ir pavadinimai mano galvoje šiaip ar taip beveik nesilaiko, kita vertus, reikėjo kovoti su tuščiagarbiška pagunda kolekcionuoti žinomus vardus, nes paskui grįžusi juk galėčiau pasigirti – šokau su tuo, mokiausi pas aną! 

Senas dvaras

Buenos Airės man paliko... nusigyvenusio dvaro įspūdį. Taip, šlove ir turtais šis miestas spindėjo praeito šimtečio pradžioje, o šiandien tai labai eklektiškas, triukšmingas, kontrastingas ir gerokai nušiuręs  miestas. Bet manieros išlikusios – dvariškos! Padavėjas restorane butelį atkemša taip reikšmingai, lyg aptarnautų sosto įpėdinius, pagyvenusios ponios sėdinėja kavinėse būtinai pasidažiusios ir pasipuošusios,  autobuso laukdami visi sustoja į eilę – atrodo čia tik ir laukiama pademonstruoti savo išsiauklėjimą ir mandagumą, kartais peraugantį į lipšnumą. Nežinau, nuo vagių nukentėti neteko, nors jų čia, sako, netrūksta, bet neapleido jausmas, kad ir vagis būtų surezgęs kokį komplimentą prieš apvogdamas (arba po).

 

Į Buenos Aires atvažiavau pirmiausia ir beveik vien tik dėl tango. Kasdien šiame mieste vyksta apie 20–30 milongų, įvairiausių lygių ir formatų, o nepasiklysti šitoje pasirinkimų gausybėje padėjo Evaldo ir Ramunės patarimai, už ką aš jiems esu labai dėkinga. Milongos turi savo nuolatinių lankytojų ratą ir kartą nuėjus atsiranda draugų, kurie kviečia ateiti dar kartą, kitą kartą draugų ratas dar prasiplečia ir, jei partneriai geri, supranti, kad čia tikriausiai ir bus viena iš tų „tavo milongų“.

  Daugiausia lankiausi El Beso klube ir Salon Canning, bet kyštelėjau nosį ir kitur: į legendinę Grisel, į Obelisco, Lo de Celia klubą... Porą kartų nuklydau į nežinomus renginius, apsilankiau ir tolimame priemiestyje, daugiau kaip valanda kelionės autobusu iš BA centro, kur vyko gatvės šventė – Feria de mataderos ir visai netikėtai ten radome milongą: restorane žmonės pietauja, skamba tango muzika ir poros sukasi aikštelėje. Šoka gana paprastai, beveik kaip per giminių balių, daugiausia vyresnė publika. Tiesiog seni draugai susirinko sekmadienio popietę praleisti laiko, kaip buvo įpratę savo jaunystės laikais. Tuo tarpu gatvėje, mugės šurmulyje, skamba jaunimui patrauklesni lotynų šokių ritmai ir amžinai gyvas folkloras. 

Šlovė turizmui!

Lapkritis Buenos Airėse yra garsusis „violetinis sezonas“, kai gatvės mėlynuoja nuo žydinčių jacarandų (pardon, mėlynųjų palisandramedžių). Žydintys medžiai, puikus oras pritraukia nemažai turistų. Turistų būreliai ateina ir į tradicines milongas. Niekas nedraudžia fotografuoti ir filmuoti, aišku, netrikdant šokėjų. Tarptautinę karjerą darantys mokytojai atsiveda savo turistų-mokinių grupeles, taksi danceriai šokdina klientes. Turistai pripildo tradicines milongas, nes atvykėliams 4 ar 5 eurai už milongą plius euras už vandens buteliuką ar stiklą putojančio – normalu, o dažnam vietiniam  gali būti jau per daug... 

Centre (ir ne tik) yra nemažai tango batelių ir tango drabužių krautuvėlių, po jas daugiausiai zuja turistės. Dauguma produkcijos – visiškas šlamštas. Geresnių firmų gaminių tenka ieškoti pas platintojus, o tai reiškia – eiti į butą.  Kartais prie įėjimo yra lentelė, kartais – ne. O atėjus reikia sakyti ko nori, laužyta ispanų kalba aiškintis, kas ir kaip nepatinka ir t.t. – savitarna nepraktikuojama. Garsiausios šokių batelių firmos, beje, orientuotos į užsienio, ne į vietinę rinką, kai kurių batelių, kurie skelbiasi esą „from Buenos Aires“, pačiose BsAs net nėra...

    

Turistai viliojami tango šou, galimybe „išmokti tango“ (kas iš tiesų mokėsi šio šokio, atlaidžiai nusišypsos iš naivių turistų vilčių išmokti tango per kelias pamokas). Miestas palaiko ir aktyviai išnaudoja tango legendą.  Garsioji La Boca tai iš principo pora labai  turistinių, labai kičinių gatvelių su tango pasirodymais baruose ir kalnais pasibjaurėtinų suvenyrų. Tango nepažįstantys turistai visa tai lengvai suvirškina. Man vieta pasirodė atgrasi, todėl nusprendžiau patyrinėti „neturistinę“ La Bocą, keliaudama  palei apleistus  tramvajaus  bėgius link uosto – ir netrukus buvau sustabdyta moters, kuri susijaudinusi ir gan piktokai man paaiškino, kad čia man ne vieta, nes iš manęs „viską atims“ ir kaip avį parginė mane atgal į turistinį knibždėlyną, liepusi niekur nenusukti nuo įprasto tako...

Elegantiškuose salonuose, tokiuose kaip Canning,  galima pastebėti jaunų, labai techniškų šokėjų, kurių šokio stilius impozantiškas, elegantiškas, techniškas. Jie šoka tarpusavyje, merginos dailiai išsilenkusios S forma, vyrukai išlaikantys stilių, nepriekaištingos laikysenos. Įspūdingi cross body, enrosque ir kitokie virtuozišką kūno valdymą demonstuojantys dalykai. Man pasirodė, kad visi jie mankština sparnus lėkti į Europą ar kitą „turtingą užsienį“. Nes Europoje pinigai, rinka ir galimybės. Ten vertinamas techniškumas, žmonės pasiryžę lieti prakaitą ir leisti pinigus siekdami tobulybės, tikėdami, kad pasiekus techniškumo viršūnę staiga jiems nušvis stebuklinga tango esmė.

Po šokio su vienu vietiniu milonguero jis man pasakė: ačiū, kad šoki, ačiū, kad kalbi mūsų kalba (prastai kalbu, beje) ir ačiū, kad atvažiavai. Jeigu jūs neatvažiuotumėte, tango čia mirtų...

Tradicijos šiandien

Buenos Airėse iš tiesų veikia tradicija atskirai sodinti vyrus ir moteris ir kartu sodinti poras ir kompanijas. Tai galioja tradicinėse milongose (yra ir kitokių). Kodėl tai gerai? Pirmiausia todėl, kad nereikia su niekuo kovoti dėl vietos – kur pasodino, ten ir gerai. Aišku, gali pykti, kodėl ne pirmoje eilėje, kodėl iš krašto... Bet, kaip sakoma, kamon, tu čia tik atvykėlė – atvažiavai ir apsisukusi išvažiuosi, taigi nėra jokio pagrindo tikėtis išskirtinės pagarbos. Ir, beje, vyrai kuo puikiausiai mato (jeigu nori) , o aš, kuo puikiausiai galiu nematyti (jeigu nenoriu). 

Toks susodinimas iš tiesų patogus, jei į milongą ateini viena. Vieną vakarą keliavau į kažkokią neformalią milongą bare, žadėjo ir gyvos muzikos. Atėjusi patyriau lengvą panikos priepuolį: niekas nepasitinka ir nesodina, prie baro vietų nėra, prie staliukų jau susėdusios kompanijos... tai kur man dėtis? Plaktis prie kažko? Trintis pasienyje? Laimei, pasirodė, kad milonga vyks kitoje salėje, kuri dar buvo apytuštė, tad prisėdau prie kažkokios brazilės su kuria laužyta ispanų kalba pakalbėjome, paskui tarpusavyje ir pašokome, kol prasidėjo veiksmas. 

Kvietimas akimis – mirada ir cabeseo – Lietuvos  tango bendruomenei jau gerai pažįstamas. Kas tai ir kodėl to reikia – žinantiems šitie paaiškinimai nereikalingi ir sukeltų tik nuobodulį, o paaiškinti nežinančiam ... reikėtų pradėti nuo labai toli! Tik vieną kartą milongoje prie manęs priėjo jaunuolis: pakviesti šokti, nes aš jo, atseit, nematau, o mes prieš tai juk „taip gerai pašokome“. Nutaisiusi kuo maloniausią šypseną pasakiau, kad šitos tandos tai tikrai nešoksiu. Ir, kiek pamenu, nešokau, nors ir visai nieko buvo tanda... Neteisingai suprastų cabeseo irgi pasitaikė. Bet juk ne tragedija: kartu iš vietos pašokę vyrai draugiškai pasišaipo vienas iš kito, o jei tas, kuriam taip intensviai šypsojaisi, praeina pro šalį, gali sau toliau šypsotis, lyg prisimintum kažką ypač malonaus. Svarbu per anksti nestrykčioti iš vietos. 

Ir taisyklė nekilnoti aukštai kojų – taip pat galioja.  Tai tarsi savaime aišku vietiniams, bet atvykėliai kartais daro klaidą, demonstruodami įmantrias figūras. Ekscentriškasis Chachirulo milongos organizatorius kartą sustabdė milongą ir rėžė ilgą prakalbą, kad milongoje šokamas tango de pista ir prašom nenaudoti escenario elementų! Jei nemokate šokti, imkite pamokas!, – griežtai pamokslavo jis.

Senoji gvardija

Dėkui mielai bičiulei ir milonguerai Ramunei, kurios dėka pažinau keletą legendinių milonguerų, kurių be jos nebūčiau sutikusi arba, prisipažinsiu, gal ir nebūčiau atkreipusi dėmesio. Pirmą vakarą pirkdama bilietą El Beso  klube pamačiau laiptais lipantį senį. Jis tris kartus sustojo pailsėti (pakopų ten gal 20)  vis užsikosėdamas. Ramunė patarė: pažiūrėk į jį. Na, gerai, pagalvojau, juk aš čia tam, kad rinkčiau patirtis.  Po kelių tandų, kurias pašokau su dviem turistais ir vienu vietiniu vyruku, įsidrasinusi pakeliu akis į tą vos laiptais užslipusį senį. Jis sėdi garbingų milonguerų eilėje. Susitinkame ant parketo, jis galantiškai atsiprašo, ir nusisukęs truputį pakosti (užduso, kol atėjo iki mano vietos??). Iš tiesų neįtikėtina, bet šokant beveik pamirštu, kad čia tas pats vyras, kuris vos užlipo laiptais! Apkabinimas tvirtas, reiklus ir nuolat kintantis, balansuojantis ant trapios gašlumo ribos, bet vis dėlto jos neperžengia. Žingsnis tvirtas, vedimas aiškus. Po pirmo šokio jis man sako: stebėjau, kaip šokai su kitais, man patiko! Ir, aišku, visa tirada privalomų komplimentų.

Neįtikėtina, tačiau iš tiesų ten milongose yra akylai stebima ir vertinama, kaip tu šoki. Ir būtinai pagiriama. Pirmiausia, žinoma, šokis, bet ir išvaizda, suknelė, kvepalai... Lyg ir nieko ypatingo,  žinai, kad jis pagirs ir ras mielą žodį kiekvienai partnerei, bet vis tiek – malonu. Ir po šokio visada lieka geras jausmas.

Milonga Plata y Oro klube Lo de Celia daugiausia pritraukia vyresnio amžiaus šokėjus. Ką pastebėjau šokdama su vyresnio amžiaus šokėjais? Jie dažnai šoka paprasčiau, daro vos kelias figūras, apkabinimas tvirtesnis, vedimas reiklesnis, šiuolaikiniais standartais vertinant gal net mačistinis, kai kurie naudoja žąstą vesdami į ocho. Ir sako ypač daug komplimentų.  Jaunuoliai šiuo klausimu santūresni.  

Senuosius šokėjus ir jų stilių galima mėgti ar nemėgti, bet neįmanoma jų negerbti ir jais nesižavėti. Vyrai ir moterys, kuriems jau seniai ne dvidešimt, ne keturiasdešimt ir net ne šešiasdešimt, geria vyną ir valgo kepsnius, kvėpuoja didmiesčio smogą,  šoka iki vidurnakčio ir dar flirtuoja. Kaip tai įmanoma?  Štai kur rebusas sveikatos specialistams! Aš asmeniškai mesčiau kozirį ant žodžių „šoka“ ir „flirtuoja“.

Norint gerai šokti, reikia... šokti!

Porą milongų iš eilės stebėjau jauną vyruką, kuris užsidegęs šoko visas tandas iš eilės, o ypač nuostabiai šoko folklorą (chacarerą ir zambą), smagiai trypė roką. Taip, tradicinėse milongose yra šokama ne tik tango, bet ir folkloras bei rokas! Pagaliau pavyko pagauti jo žvilgsnį, nors jis daugiausia šoko su vietinėmis, turistės jo, akivaizdu, nelabai domino. Paklaustas, ar dažnai šoka, atsakė: ne, nedažnai, du kartus per savaitę, nes turi mažą vaiką ir dirba – dažniau neišeina.  Kai pasakiau, kad labai gražiai šoka folklorą, jo akys sublizgo  ir jis man prisipažino, kad yra iš provincijos ir, nors labai mėgsta tango, bet folkloras – tai visai kas kita, daug giliau, tai – jo kraujyje!

Į tradicinį klausimą: tai kuo gi tie argentiniečiai geresni, atsakymas būtų paprastas – niekuo! Bet... Mano akimis žiūrint yra bent trys „bet“, kurie, labai apibendrintai žvelgiant, skiria vietinį milonguero nuo atvykėlių. Tai: žingsnis, apkabinimas ir muzikalumas. 

                  Kad tango tai – vaikščiojimas, žino bet kuris pradedantysis. Bet ar tiki tuo?  Žingsnis – tvirtas, aiškus ir gerai įžemintas,  yra bet kurio šokėjo „vizitinė kortelė“. Patyręs miloguero žingniuoja užtikrintai, švelniai ir tvirtai. Iš jų sklinda pasitikėjimas savimi. Ir kiekvienas turi savo braižą.

Apkabinimas yra tai, ko labiausiai ieškome tango. Tai sunkiausiai apibūdinamas šokio elementas, nes iš tiesų nėra taip svarbu, kurioje vietoje bus dešinė ranka ir kaip aukštai laikysi kairiąją. Svarbu, koks jausmas apkabinimo viduje. Ar tau patogu?, - kartais paklausdavo manęs partneriai. Nes apkabinimas turi būti patogus, jaukus ir saugantis, kad moteris galėtų atsipalaiduoti ir mėgautis šokiu.  Šokdama su geru partneriu jautiesi apgaubta jo apkabinimo, saugi ir... laisva! 

Na, ir svarbiausia yra tai, kad vis dėlto moteris ateina į milongą šokti. Ne būti „pavedžiota“ – palikime šitą malonumą šuniukams! O šokti reiškia judėti su muzika, jausti muziką, ja mėgautis. Yra geriau ir prasčiau, įdomiau ir nuobodžiau šokančių milonguerų, bet vargiai galiu prisiminti, kad šokau su kažkuo „šalia muzikos“.   Nėra pojūčio, kad vyras stengtųsi „atlikti figūrą“ arba dėlioti žingsnius arba norėtų kažką įrodyti. Tikrieji milonguero tiesiog mėgaujasi šokiu, apkabinimu ir, manau, tikisi to paties iš savo partnerės. Jie neatlieka figūrų, jie – šoka!    

Milonga y buena vida

Vieną vakarą susirinkome į assado – ant grilio kreptos mėso valgymo vakarėlį – pas seną (84 m.) milonguero Pedro. Trys lietuviai, japonė, rusė, kanadietis,  čilietis... Šeimininko anūkas atėjo padėti tvarkytis su kepama mėsa, šiltai su visais pasisveikino, pavartė kepsnius, parūkė ir pasišalino. Mes likome valgyti, gerti vyną ir šokti terasoje, pro kurią beveik visiškai šalia eina greitkelis iš oro uosto...

Tango – tai elegancija, tai jausmas, –  pasakojo  vakarėlio kaltininkas, vartydams senas žurnalų iškarpas. Reikia vesti visu kūnu, – aiškino paklaustas, kokia yra tango vedimo paslaptis. Kodėl darai tai, ko tavęs neprašau? – priekaištavo jis, šokdindamas vieną iš viešnių.  

Milonga y buena vida

 Ant terasos  sienos  puikavosi linksmas grafiti su užrašu: milonga y buena vida (milonga ir geras gyvenimas). Gyvenimas yra geras, kai ant stalo stiklinė gero vyno, lėkštėje – puikios mėsos kepsnys, o pakėlusi akis susitinki draugišką žvilgsnį, kuris kviečia šokti, žada vyrišką ir švelnų apkabinimą, džiaugsmingą judėjimą kartu su muzika. Tiesą sakant, vien to žvilgsnio ir džiugaus žingsniavimo kartu užtenka, kad pajustum, jog gyventi yra gera!

Gal todėl milonga daug kam – tarsi alternatyvi tikrovė, vieta, kur gali pabėgti nuo liūdnos ir dažnai beviltiškos kasdienybės. Kai kam – terapija, kai kam – priklausomybė. Čia saugo ir gerbia jausmus, žaidžia jausmais ir iškelia jausmą (būtent jausmą-jausmingumą-pojūtį) ant aukščiausio pjedestalo.   

 Tango – tai menas daryti kitą laimingą. Ir džiaugtis pačiam.

P.S. Arvydas manęs prašė paklausinėti vietinių, ar šokama pagal Gardel dainas. Galiu pasakyti tik tiek: kai kas nesuprato klausimo, o vietinis mokytojas ir kelių knygų apie tango šokį autorius Gustavo atsakė trumpai: tai šokimui netinkama muzika. Suprask kaip nori. Aš nesu tango DJ-avimo specialistė, man būtų sunku tiksliai apibūdinti muzikos parinkimo kriterijus. Daugiausia lankiausi tradicinės milongose, ten muzikos parinkimas gana konservatyvus, bet, žinoma, yra vietų kur daugiau eksperimentuojama, formatas laisvesnis ir daugiau erdvės improvizacijai – taip pat ir su muzika. 

P.P.S. Šitas tekstas jau buvo parašytas, kai iš Ramunės sužinojau, kad to senojo milonguero iš El Beso, kuris vos užlipdavo laiptais, bet vis tiek – šokdavo, jau nebėra... Labai liūdna.