Milongera LT. Blogi šokėjai Buenos Airių milongose. 2016 m. birželis

 

Argentinos milongų šokio lygis yra aukštas. Argentiniečiai gerokai muzikalesni už europiečius. Galbūt todėl, kad tango muzika jiems pažįstama nuo vaikystės, o dainų lyrika suprantama ir artima. Tačiau netrūksta ir prastų šokėjų. Margaret Westergard knygoje „Tango aistra. Žaidimo taisyklės“ (Tango pasion. Las reglas del Juego) taip pat pastebi, kad Buenos Airių milongose esama ne tik geriausių, bet ir blogiausių šokėjų pasaulyje. Mat, kitaip negu Europoje, kur kiekvienas atėjęs į milongą bus lankęs bent kažkiek pamokų, čia esama tokių, kurie tiesiog ateina ir nesavikritiškai galvoja, kad gali šokti. Tai gali būti vidutinio amžiaus sutuoktinių pora, kuri atėjo milongoje pasėdėti, pabendrauti  bei pašokti keletą šokių – nueina į šokių aikštelės vidurį, kad netrukdytų rondai, ir trepsi sau patenkinti. Blogiau kai šokti nemokantis vyras užsimano pašokti ir su kitomis moterimis, o kadangi vietinės jau žino kas per paukštis ir provokacijai taip lengvai nepasiduos, aukų jis dairysis tarp užsieniečių. Taip pat čia yra labai daug skirtingų šokių mokytojų ir tikrai ne visi jie yra geri šokėjai.

Bendras šokimo lygis labai priklauso nuo milongų – yra milongų, kuriose šokimo lygis labai aukštas (Cachirulo), kitose geras (Maipu, Sueño Porteño, Mi Refugio, Paracultural), o dar kitose labai įvairus (la Viruta; Teatro Mandril), gana žemas (Hola Lola), arba tiesiog tragiškas (la Catedral). Aišku, tai yra subjektyvus įspūdis, kuris susidarė kai kuriose milongose apsilankius 4-5 kartus, o kai kuriose vos kartą ar kelis. Gal tiesiog man tuomet pasisekė pašokti su gerais šokėjais, arba atvirkščiai – buvo nesėkminga diena. Bet kokiu atveju kiekvienoje milongoje gali sutikti gerų šokėjų, o gali sutikti ir labai prastų.

 Šį kartą pakalbėsiu apie viešnagės metu sutiktus prastus šokėjus, kuriuos sąlygiškai suklasifikuosiu į skirtingas kategorijas.

Nevykęs apsikabinimas

Kartais delnas padedamas žemai, ant juosmens (aukštos, ilgakojės moterys su tuo turbūt susiduria dažniau), kas savaime nėra blogai. Būna blogiau, kai vyras pradeda spausti delnu. Ar čia toks nevykęs bandymas parodyti, kaip patinka jam ši moteris ir kaip malonu ją apkabinti? Juk galėtų suprasti, kad jai tuomet tikrai nėra patogu šokti... Kai kurie apsiveja taip, kad jų ranka atsiduria ant juosmens net dešiniame šone, ir tuomet spaudžia iš šono. Tas dar blogiau. Po tokios tandos lengva ilgam įsitaisyti nugaros skausmų. O čia jau menkas malonumas.

Į Maipu milongą visuomet ateidavo toks ūsotis. Atsisėsdavo prie pat baro ten iš kur jam buvo labai lengva cabeceinti, o moterims – sunkiau nuo jo kvietimo išsisukti. Kartą Lena įspėjo, kad jis stipriai laužo nugarą, ir po to, kai ji su juo pašoko, kelias dienas vaikščiojo skaudančia nugara. Nutariau nerizikuoti. O Maipu milongos organizatorė Lucy kaip tyčia taikydavosi mane pasodinti prie pat baro, būtent priešais jį. Vieną kartą taip sunku buvo ignoruoti to vyruko vėpsojimą, kad tiesiog patraukiau į Paracultural milongą. Kitą kartą ir vėl teko atlaikyti jo įkyrų žvilgsnį. Ką jie sau galvoja? Aš niekad taip įkyriai į ką nors nežiūrėčiau. Kiek ilgiau galiu žiūrėti į žmogų, jeigu jis pažįstamas, šokom kartu ir žinau, kad jam su manim šokti patinka. O jeigu pastebiu, kad kažkas į mane ne(be)žiūri – galbūt kompleksuoja dėl ūgio, galbūt šoko ir nepatiko, galbūt matė šokančią ir „nurašė“, tai tokiu atveju apskritai į jo pusę nebežiūriu. Na, su retomis išimtimis. Nukrypstant nuo temos, prisiminsiu J., kurį viename iš Vilniaus maratonų užsispyriau išsicabaceinti nors mačiau, jog mane ignoruoja ir stengiasi nematyti. Galiausiai pavyko, tuomet jis ėmė spėlioti, kad matomai labai ištobulėjau per šį maratoną, nes šoku daug geriau negu tuomet, kai prieš tris dienas stebėjo mane šokančią. Prajuokino tokia interpretacija ir atrėžiau, kad matyt tuomet šokau su prastu lyderiu, ir apskritai tango pojūčiai ateina per asmeninę patirtį, o ne per tokius stereotipus. Anas tapo vienu mano mėgstamiausių šokėjų ir po pirmosios tandos buvo daug kitų ;) Na, bet šį kartą apie prastus šokėjus. Tad grįžkime prie Obelisco tango salono. Kažkurią dieną ūsotis tiesiog nustojo į mane žiūrėti, galbūt įsižeidė, galbūt neteko vilties. Kaip ten bebūtų, dėl to tik džiaugiausi. 

         

Prie nemokančių apkabinti dar priskirčiau tuos, kurie įsmeigia savo pirštus man į dešinio šono apatinius šonkaulius ir spaudžia. Dar pusė velnio jeigu spaudinėja tik į muzikos ritmą (su vienu tokiu Canning salone visai smagiai pašokdavom ir netgi tuos pirštus ant šonkaulių atleisdavau), bet kai visą laiką, bei stipriai... Gerai, kad su plika bamba nevaikštau, nes kitą dieną turėčiau galvos skausmą - kaip paslėpti mėlynes ant šono.

Būdavo tokių, kurie užlauždavo bei užspausdavo delną, bet tai dar įmanoma kontroliuoti – papurtydavau ranką ir suprasdavo. Dar kartais tarp tangų priekaištingai pamasažuodavau delną, kad stuobrys geriau susiprotėtų.

Vienas toks man užlaužė visą petį ir nustūmė mano ranką kažkur toli už nugaros – bandžiau atkovoti teritoriją ir stūmiau ranką atgal, tai jis irgi stipriau stūmė. Gal galvojo, kad čia grumtynės? Tuomet apskritai atpalaiduodavau ranką ir neduodavau visiškai jokio spaudimo. Taip pat stengiausi laikyti torsą kiek įmanoma šonu, kad ta ranka nebūtų taip nepatogiai užlaužta už nugaros.

 

Kitas toks mažaūgis veikėjas savo dešinio peties kaulais sugebėjo man taip skaudžiai prispausti kairę krūtinę, kad nors tu verk – muistausi ir vienaip ir kitaip, bandau kaip nors įsitaisyti, išsivaduoti – na niekas nepadeda. Po antros tangos įsižnybau pirštais jam į bicepsą ir laikiau saugiame nuotolyje. Tą pačią taktiką pritaikiau vyrui, kuris buvo visas šlapias nuo prakaito. Beje ir vienam ir kitam prastai sekėsi vesti atvirame apsikabinime ir visaip bandė grįžti prie uždaro, bet buvau stipriai įsikibus į priešpetį, tad to tiesiog negalėjo padaryti. Nepykit vyručiai, na nenoriu aš glaustytis prie šaltu prakaitu permirkusių marškinių. Visai kitaip jeigu kūnas truputi suprakaitavęs, šiltas, tuomet, ypač jeigu dar feromonai teigiamai veikia, pats malonumas. Bet marškiniai kiaurai šlapi ir šalti, na tai atsiprašau – nei prie krūtinės prisiglausti, nei ranką ant nugaros padėti.... Ką jie sau galvoja? Negi mano, kad moteriai malonu glaustis prie padaro, kuris primena milžinišką varlę? Kodėl jie nepakeičia tų marškinių?? Beje, šitas ir toliau visą vakarą šoko nepersirengdamas.  

Bet tai būdavo retos išimtys – dažniausiai apsikabinimas buvo tikrai malonus ir grįžus į Europą argentinietiško apsikabinimo labai pasiilgau.

Svinguotojantys - Strikinėjantys

Svingavimo-strikinėjimo trajektorijos būna įvairios. Pvz.: siūbavimai į viršų bei į apačią (sūpuoklės), siūbavimai į šonus (vėl sūpuoklės, tik sėdint šonu), arba chaotiškas strikinėjimas į visas puses (amerikietiški kalneliai). Kaipgi atrodo išvardyti svingavimo-strikinėjimo variantai?

Variantas Nr. 1: sūpuoklės

Vienoje iš pirmųjų milongų mane nutempė šokti toksai afro-amerikietis. Prisiminiau jį iš vakarykštės milongos, mačiau lakstantį tarp eilių, ieškantį ką pakviesti (akivaizdus blogo šokėjo indikatorius), bet tąnakt buvau labai paklausi ir anas matomai nei karto nespėjo prie manęs pribėgti. Kitą dieną pakvietė, o aš sutrikau bei nuėjau šokti. Pats atrodė baisiai (na nesu rasistė, bet tikrai), o šoko dar baisiau. Su kiekvienu žingsniu strikinėjo – į viršų, į apačią, į viršų, į apačią. Matyt pasistiebdavo ant pirštų galiukų tarytum žingsniuodamas valsą. O žengęs žingsnį matyt dar ir pritūpdavo, nes neįsivaizduoju iš kur gaudavosi tokia pasikėlimų-nusileidimų amplitudė... Čia Amerikoje gal taip suprantama projekcija į viršų bei įsižeminimas? Jei būčiau stebėjusi, kaip jis šoka (tas labai matosi iš šono) tikrai nebūčiau priėmusi kvietimo. Vakar nestebėjau, nes turbūt, nei vienos tandos nesėdėjau, o šiandien milonga vos prasidėjo. Gerai, kad dar nedaug žmonių buvo, mažai kas tematė tą mano gėdą... Dar kaip tyčia jis sėdėjo prie gretimo staliuko. Kai milongai įpusėjus bandė persėsti arčiau ir vaišinti vynu (buvo užsisakęs butelį vyno ir, matyt dėl visa ko, dvi taures) negailestingai nuvijau jį atgal – tegul tupi savo kėdėje ir pats srebia iš abiejų taurių. Turbūt, pasirodžiau labai arogantiška. Ką padarysi...

Variantas Nr. 2: sūpuoklės šonu

Kitas svinguotojas buvo neaukštas vyrukas su elegantišku švarku, Fluxus stiliaus akinukais ir ryškiai raudonu kaklaraiščiu (už kurį buvau dėkingą – bus lengva atpažinti ir nebekartoti klaidos). Šis svingavo į šonus – žengia kaire koja, tai ir kairysis petys pakrypsta į apačią. Žengia dešine koja – dešinysis. Ir taip maždaug 20 cm. Na, gal ir perdedu, bet tikrai siūbavimų amplitudė ir šį kartą buvo įspūdinga. Bandžiau tiesinti vyrutį – kai ima kelti dešinį petį, kiek įmanydama spaudžiu į apačią savo kairę ranką, užmestą jam ant peties. Ir atvirkščiai – dešinę ranką laikiau taip, kad ji visuomet būtų viename aukštyje. Niekas nepadėjo  – vyrutis, taip sakant, lingavo iš peties. Kai šokdina ocho, ar kitas figūras, viskas normaliai, netgi neblogai, bet kai tik žengia į priekį, ir vėl prasideda tie siūbavimai. Negi tokių niekas nepaprotina? O galvojau, kad tik meška gali taip vaikščioti...

   

 

Variantas Nr. 3: amerikietiški kalneliai

Kartą Grizel klube, milongai einant į pabaigą, pastebėjau aukštą, išvaizdų vyrą, sėdintį priešingoje salės pusėje. Pagalvojau, kad jeigu iš tokio atstumo gebės pakviesti, turėtų būti patyręs milonguero. Ėmiau žvilgčioti į jo pusę. Suveikė, pakvietė, prieina, pradedam šokti. Bet šokam neaišku ką. Jis visiškai nesugeba vesti, nejaučia ant kurios kojos aš stoviu, o aš kažin kodėl vis atsiduriu ne ant tos kojos, ant kurios, pasak jo, turėčiau būti. O pats sau pasidaro kažką įmantraus su kojomis, apsikabinimo ir kontakto apskritai jokio. Supratau, kad nėra prasmės leistis jo vedamai ir ėmiau sau kažką savavališkai strakalioti palei muziką. Po pirmos tangos sakau – „keisk savo mokytoją, tai ką tu čia dabar šoki, nėra tango“. „Jo, aš žinau!“ – atsako ir bando pereiti prie uždaro apsikabinimo. O ten visiška katastrofa. Nesugeba jis vesti nors tu ką, ir toliau bando išsidirbinėti su kažkokiais navarotais, perėjau atgal prie atviro apsikabinimo ir šokome pagal principą „pasidarom sau kas ką nori“. Po antros tangos tariau „ačiū“ ir pasprukau. Nebenorėjau tyčiotis iš Tango su tokiu prietranka. Butų koks visiškas pradinukas, kuris nedrąsiai bandytų žengti savo pirmuosius žingsnius, tai nekonfūzyčiau, pašoktume iki kortinos. Gal dar padrąsinantį komentarą pasakyčiau. Juk visi mes kažkada buvome pradinukai ir būtent palankiai nusiteikę labiau patyrę kolegos padėjo mums išmokti šokti bei pamėgti tango. Tačiau tokių nesąmonių nesuprantu ir nesuprasiu.

     

 

Nevykę „akrobatai“

 Čia tipažas vyrukų, kurie šoka prastai, o geriausiu atveju vidutiniškai, tačiau žūtbūt trokšta išdrožti kokią nors sudėtingą figūrą. Vienas toks vyrutis kelis kartus bandė padaryti sentadą, tačiau jam vis nesigaudavo, o galiausiai nutiko taip, kad manęs vos neišvertė iš koto ir nenuvertė ant parketo. Aprėkiau jį net nebelaukdama muzikos pabaigos – „jeigu nesugebi kažką padaryti gerai, tai apskritai to nedaryk!“. Tik vėliau supratau, kad savo pretenzijas išreiškiau angliškai, o jie gi (su reta išimtimi) angliškai nesupranta. Todėl nutilus muzikai (laimei tai buvo tandos pabaiga) šią auksinę taisyklę pakartojau ir ispaniškai – tegul įsikala sau į galvą.

 

Dar vienas kažką išdarinėjo su kojomis – man vis pakiša koją, iš vienos pusės, iš kitos, strikinėja savo pėdomis aplink mane ir vis kažkaip nevykusiai – tai batu nemaloniai nudrožia mano kojų pirštelius, tai dar kaip nors nesmagiai užkabina. Nutylėjau kai savo keliu gana skaudžiai atsitrenkė į mano kelią (matyt tai turėjo būti sakada). Galiausiai tiesiog ėmė ir spyrė man į kulkšnį (gal dar vienas bandymas išdrožti sakadą?). Jokio atsiprašymo neišgirdau - stuobrys netgi nepastebėjo (arba apsimetė, kad nepastebi), nors spyris buvo tikrai stiprus. Šį kartą nutariau skolinga nelikti – progai pasitaikius specialiai užvožiau jam kulnu per kulkšnį, pataikiau sėkmingai ir mačiau kad nabagėliui iš skausmo net akys išlindo ant kaktos. O aš žaviai besišypsodama ir toliau šoku – suprask nė nepastebėjau, kad užkabinau. Tegul žino kaip smagu būti apspardytai, kai partneris taip netikusiai išsidirbinėja.  

 Dar vienas išsidirbinėtojas buvo gana neblogas šokėjas. Nors kartą greta mane sėdėjusi porteña palydėjusi jį akimis pakomentavo „šis vyras siaubingai šoka, tiesiog siau-bin-gai!“. Aš ją puikiai suprantu – vyrutis mėgsta išsidirbinėti – lenkimai per juosmenį a la Valentino tango-pirato stiliuje ir panašus bajeriukai. Kartais tos sentados ir kitokie navarotai jam netgi visai neblogai gaudavosi. Visa tai kartais tinka milongai einant į pabaigą – kai šokio aikštelėje mažai žmonių, o gyslose daug vyno. Tad kelis kartus su juo gana smagiai pašokau. Kitais atvejais į jį nežiūrėdavau, o jeigu nepavykdavo, tuomet apsimesdavau, kad jo kvietimą šokti supratau kaip pasisveikinimą.

Tiesiog nemokantys šokti

 Milongoje „El Abrazo Tango Club“ pašokau su vienu prancūzu, kuris tebuvo išmokęs vieną žingsnį – trep, trep nuo vienos kojos ant kitos, t.t. Taip iki pat tandos pabaigos (laimei išėjome per tandos vidurį) mes ir šokom vien tik žingsniais į šoną... Nors, turbūt, tai buvo labiau „svorio kaitaliojimas“, negu „žingsnis į šoną“... Iš kur jis čia toks parsirado? Toje pačioje milongoje šokau su vienu garbaus amžiaus porteño – elegantiškas toks visas, pasipuošęs, su švarku, kaklaraiščiu. Šitas buvo labiau pramokęs negu prancūzas, veikiausiai turėjęs bent keliasdešimt pamokų, per kurias įgytus įgūdžius demonstravo džiaugsmingai strikinėdamas per salę. Ypač gerai jis buvo įvaldęs žingsnį atgal, o dar geriau 2-3 atgal, vienu žodžiu tol, kol neatsitrenks į ką nors. Artėjant susidūrimams tekdavo jį stabdyti. Gerai, kad mažiukas, lieknutis visas toks buvo – stabdyti nebuvo sudėtinga. O kartais jis sustingdavo ir stovėdavo pasimetęs. Bet muzika buvo nuotaikinga, tai pasidarydavau sau pagal nuotaiką ocho atgal, ocho į priekį, ocho cortado, ar dar ką nors. Vyrutis tokiais atvejais pasitarnaudavo kaip atrama prisilaikyti. Po to atsiverčiau Margaretos Westergard “Tango aistrą” ir nutariau šioje milongoje nebešokti. Pabaigoje kiek pakėlė nuotaiką iš kažkur atsiradęs jaunutis rusakalbis prancūzas, su kuriuo labai smagiai, atvirame apsikabinime pašokome kelias paskutines tandas. O kai nuėjau į Yira Yira, tai ir galutinai atsigavau po netikusios dieninės milongos – prisišokau daug ir kuo puikiausiai.

   

Šeštadienis, Club Grizel, milonga nuostabi – buvo keli mano mėgstami šokėjai, sulaukiau didelio susidomėjimo iš kitų, kurie taip pat pasirodė esantys geri šokėjai. Norint kokią nors tandą pasėdėti turėjau vengti akių kontakto. Tik viena tanda buvo prasta, tad prie šios temos ją ir paminėsiu. Vyrutis vos paėjo. Toks įspūdis, kad jis tiesiog fiziškai nesugeba žengti žingsnio didesnio negu 5 cm. (ok., gal 10 cm). Taip ir trypinėjom – jis į priekį, aš atgal, jis į priekį, aš atgal. Na, žmogus bent jau neišidirbinėjo ir kitiems netrukdė, tai nutariau atkentėti, nepalikti jo vidury tandos.

Nemokantys šokti + trukdantys kitiems

Į šią kategoriją įtraukiu šokėjus, kurie nemoka šokti, bet to nesupranta ir galvoja, kad šokti moka kuo puikiausiai, o be to nesugeba naviguoti (arba apskritai ignoruoja rondą) bei metodiškai trukdo kitiems. Jeigu tiesiog nemokančius šokti ir netgi strikinėtojus dar pakęsdavau, tai šitiems gailesčio nebuvo – bent tris tokius teko pasodinti viduryje tandos.

Vienas toks pakvietė Cachirulo milongoje Obeliske – šoko labai prastai, bėgiodavo tarp rondų, visiems trukdė. Kažkaip tuomet nedrįsau jo pasodinti, nes prieš tai valandą sėdėjau, kol galiausiai kažkas mane pakvietė (taip, taip, Cachirulo milongoje, jeigu nesi super šokėja ir/ar neturi pažįstamų, kurie mėgsta su tavim šokti, tai geriau iš karto nusiteikti daugiau pasėdėti negu pašokti), ir  staiga toks akibrokštas? Iškentėjau iki kortinos. Na, be abejo, po tokio debiuto ir toliau likau sėdėti. Ir nežinau kas labiau erzino – tai, kad niekas į mane nežiūri, ar tai, kad tas vyrukas ir vėl vis į mane vėpso – matyt norėjo pakartojimo. Po valandos patraukiau į Club Grisel, kur atsigriebiau ir prisišokau į valias.

 

 Vėliau kelis kartus nutraukiau šokį nelaukdama tandos pabaigos, nes vyrai ne tik prastai šoko, bet trukdė kitiems. Nuo vieno tokio Hola Lola milongoje pasprukau po pirmos tangos. Tik baigėsi  muzika, greitai tariau „gracias“, apsisukau ir bėgau per visą salę apsimesdama, kad negirdžiu, kai už nugaros šaukia „juk dar nesibaigė tanda!“. Nors ir nebuvo tai pats tragiškiausias variantas. Matyt atkeršijau ir už prieš tai buvusias kelias nevykusias tandas, nes kaip tik prieš jį šokau su anksčiau minėtu klounu raudonu kaklaraiščiu, o kiek anksčiau su dar vienu prastu šokėju, kuris matyt dar tik pradėjo mokytis. Visi trys buvo klastingai pasinaudoję mano pažeidžiamumu – tiesiog tuomet sėdėjau tokioje vietoje, kur buvo lengva prieiti iš šono ir kviesti „iš letenos“. Tai dabar žinosis. Ir tikrai – kvietimai „iš letenos“ bei prastų šokėjų kvietimai kaipmat baigėsi. O tas pasodintasis turbūt užpyko – mačiau kad piktai nužiūrinėjo mane šokančią – veikiausiai tikėjosi išvysti mane nevykusiai trepsint ant parketo, kad galėtų įtikėti/teigti kitiems, jog ta „kvaila gringa“ veikiausiai apskritai nežino kas yra tanda. Bet tuomet šokau su vienu mano mėgstamiausiu šokėju, kurio glėbyje šoku gerai, o jaučiuosi nuostabiai. Tegul sau griežia dantį į sveikatą, man nuo to tik geriau – kitą kartą ne aš, o jis turės stengtis įsiminti mano veidą, kad netyčia nepakviestų.

Dar vieną pasodinau La Milonguitoje – taip strikinėjo tarp rondų bei skersavo per milžinišką Siranush salę, kad nutariau išgelbėti kitus šokėjus nuo mūsų chuliganiškos „poros“. Pasinaudojau proga, kad po antros tangos atsidūrėme kaip tik prie mano staliuko, mikliai padėkojau ir atsisėdus palinkau prie batelio – gal koją suskaudo, gal batelio raištelis atsisegė – maža kas gali nutikti? Ta proga atsisėdau pirmoje eilėje (nors organizatoriai mane buvo pasodinę antroje) – čia turėjau ne tik geresnes galimybes dalyvauti susižvalgymų rituale su priešais sėdinčiais vyrais, bet ir buvau apsaugota nuo tokių tipažų kaip šitas (jis buvo priėjęs iš už nugaros ir paklausė „šoki?“). Tiesą sakant nedera savavališkai kraustytis į geresnę vietą, bet, kita vertus, milonga buvo įpusėjusi ir žmonių joje tik mažėjo.

Nemuzikalūs

 Ne visi gali pasigirti stipriai išlavinta klausa, subtiliu muzikalumu ir panašaus pobūdžio dorybėmis, tad jei vyras šoka ne visai į taktą, man tas kaip ir netrukdo. Bet kai, pvz. skamba Pugliese, o jis drožia tuos pačius kvadratus visiškai identišku tempu, ar tai būtų pauzė, ar pats muzikos intensyvumo pikas, na tai jau ir aš pajuntu, kad kažkas čia ne taip... Tokiu atveju pradėdavau klausytis muzikos, o ne vyro. Stumia į žingsnį, bet muzika tam visai netinka, tad aš ir neskubu užbaigti savo pagražinimų, arba atvirkščiai – pasikliaunu muzika ir žengiu ocho į priekį, ar atgal, tegul žengia iš paskos. Ir dažniausiai pradedantiesiems tai patinka, nes tai paskatina šokti labiau muzikoje. Nors kai kuriems dramblys taip stipriai ant ausies užmynė, kad muzikos apskritai negirdi, todėl ir mano „nepaklusnumo“ konteksto negali pagauti. Vienoje milongoje nužiūrėjau išvaizdų vyrą, bet, kai atsistojom ant parketo, greitai nusivyliau – jis nebuvo visai pradedantysis, bet labai jau šoko ne į muziką. Ne piktybiškai, bet kažkaip savaime tiesiog pradėjau klausytis muzikos, o ne jo vedimo. Kažkuriuo momentu jis man paaiškina: „Tu manęs nesiklausai, moteris tango šokyje yra vyro veidrodis, veid-ro-dis“ – kartoja akcentuodamas kiekvieną skiemenį bei rodydamas į gretą kabantį veidrodį. Matyt įsimynė „auksinę taisyklę“, išgirsta pamokoje. „Nejaugi? – klastingai nusistebiu – o aš taip pat ir pagal muziką šoku. Aš esu tiek vyro, tiek muzikos veidrodis, ot taip!“ – atrėžiau jam. Nežinau, ar jis “pagavo” moralą, ar tiesiog nutarė, kad esu atžari mergiotė.

 

Tai tiek šį kartą apie prastus šokėjus. Kitą kartą papasakosiu apie įvairias milongas, jų savitumus bei apie tai, kaip jose galioja codigos.

 

Milongera LT

 

---

 Iliustracijoms panaudotos asociatyvios nuotraukos, prieinamos internete