Milongera LT. Kaip flirtuoja ir vilioja argentiniečiai. 2016 m. gegužė

 

Komplimentai, komplimentai ir dar kartą komplimentai

Argentiniečiai yra atkaklūs viliotojai, kurie mėgaujasi flirtuodami su moterimi bei konkuruodami tarpusavyje. Argentiniečių žodyne egzistuoja terminas chamuyar, tai yra šnabždėti, kalbėtis su kuo nors turint tam tikrą tikslą, o šis tikslas dažnai yra flirtuoti, sužavėti. Milongos terpė tam ypač tinka, apie ką plačiau rašoma Saros Melul knygoje „El chamuyo en las milongas“ (2007). Taigi kaip flirtuoja milongerai (milongueros)? Po kiekvieno šokio gali kartoti, kad buvo nuostabu, šokai puikiai, gražiai. Pasibaigus tandai pasakys, kad buvo nuostabu ir jam su tavim šokti buvo nepaprastai malonu. Net jeigu daugiau niekada ir nepakvies, tai vis tiek apibers komplimentais. Pagiriamojo žodžio gali sulaukti ne tik moters šokio technika, apsikabinimas, muzikalumas, gebėjimas sekti ir kiti šokio niuansai, bet ir jos išvaizda. Ypač jeigu porteño su šia moterimi šoka jau ne pirmą kartą, jis labiau įsidrąsina ir negaili komplimentų jos išvaizdai. Pasako, kad moteris labai graži, elegantiška, kaip visuomet nuostabiai apsirengusi, jos papuošalai labai stilingi, o kvepalai skleidžia kerintį aromatą. „Kaip vadinasi šitie stebuklingi kvepalai? Nors turbūt toks aromatas įmanomas tik ant jūsų odos...”. Gali būti reiškiamas susižavėjimas kerinčia moters šypsena, plaukų spalva, dailiais pirštais – argentiniečiui turbūt viskas gali tapti komplimentų priežastimi. Komplimentus, kuriuos girdi liaupsinama dama, neretai lydi iškalbingi gestai, ir visi aplinkui gali suprasti ką jis ten buria.  

Piropai – arba rafinuotesnė komplimentų versija

Būdami romantikai iš prigimties argentiniečiai kuria piropus – trumpus, spontaniškus, netikėtus ir konkrečiai moteriai sugalvotus, dažnai eiliuotus, komplimentus. Lotynų kalba pyropus (antikine graikų kalba πῦρ [pûr] - ugnis, πυρωπός ‎[purōpós], – ugnies spalvos).

Kartą milongoje Canning salone pastebėjau, kad netoli sėdėjęs vyras vis žiūri į mane. Cabeceo nebuvo, bet tiktai žiūrėjo kaip sėdėjau su neatsiejamu nuo manęs “Lopez” vynu, pagamintu iš Argentinoje populiarių “Malbec” vynuogių. Pastebėjau, kad mane šokančią taip pat nužiūrinėjo. Vienu momentu, kai išėjau parūkyti, prasilenkiant prie išėjimo, priėjo ir greitakalbe, vos ne į ausį susakė eilėraštį bei, net neatsisukdamas nuskuodė prie savo mašinos. Deja, neįsiminiau šio piropo. Net ne viską supratau. Bet, kiek supratau, labai patiko. Pasirodė kažkaip taip tikra, autentiška. Nežinau kodėl manęs nepakvietė šokti. Galbūt todėl, kad buvo už mane gerokai žemesnis, o gal apskritai nešoka. Dalis milongų lankytojų tango nešoka ir neketina mokytis, o į milongas vaikšto norėdami pasiklausyti muzikos, pažiūrėti į šokančius, išgerti vyno bei pabendrauti su draugais. Beje, tą vakarą Canning vyko nuostabus gyvos muzikos koncertas.

Gal kavos ?

Mano viešnagės pradžia Buenos Airėse sėkmingai sutapo su Ramunės viešnagės pabaiga. Tad gavau puikią gidę ir patarėją, kuri padėjo susivokti tarp gausybės milongų ir apsilankymus pradėti nuo tų rekomenduotinų. Taip pat gavau trumpą instruktažą kaip bendrauti su porteño. Ramunė patarė atsargiai vertinti argentiniečių kvietimus kavos puodeliui. Esą jų kultūroje tai tolygu kvietimui pasimylėti, o mano sutikimas eiti kavos gerti jiems bylotų apie sutikimą su pasiūlymu. „WTF – tegul jie eina peklan su tokiomis interpretacijomis! Man kavos išgerti ir reiškia kavos išgerti!“ – ėmiau piktintis. Bet Ramunė neatlyžo -  mat dabar esam jų kultūroje, tad ir dera elgtis pagal vietinius įpročius. Vienu žodžiu – eisiu gerti kavos, o po to nepasirašysiu kažkam daugiau, mirtinai užpyks, nebešokdins ir t.t. Štai ir bus man tyčiotis iš jų garbės bei orumo! Kita vertus jeigu neisiu gerti tos kavos, taip pat užpyks – mat tokio atstūmimo taip pat nedovanos ir daugiau nebešokdins. Ot tai tau... Tai gal geriau tegul nekviečia tos kavos?

Tai žinodama ilgą laiką nuo visų kvietimų kavos išsisukinėdavau, atseit neturiu laiko, gal kada nors kita kartą, kaip nors vėliau. Kartą gavau kvietimą suvalgyti picą – kažin ką tai turėtų reikšti? Matyt kvietimas į visą orgiją gautųsi... Galiausiai per Skype pasikalbėjau su bičiuliu amerikonu, kuris ilgą laiką kasmet šešis mėnesius praleisdavo Buenos Airėse. Paklausiau kaip čia yra su ta kava. Sako, kad tai tiesa. Bet atsakyti į klausimą „Ar sutinki su manim išgerti kavos?“ galima dvejopai „Taip. Pas tave gersim, ar pas mane?“. Arba „gerai, bet tiktai kavos“. Tuomet nutariau, kad tais atvejais kai pašnekovas pasirodys esąs įdomus ir vertas dėmesio bei pabendravimo, eisiu „tik kavos“.

Gerai, bet TIK kavos/alaus/pietų

Priešpaskutinę dieną susitikau papietauti su vienu porteño - užvakar, milongoje priėmiau kvietimą, be abejo, nepamiršdama akcentuoti, „kad priimu kvietimą tiktai papietauti“. Ateinu laiku, lygiai vidurdienį, jis jau laukia prie mašinos, galantiškai atidaro dureles. Pajudame. „Kur važiuojam?“ – pasiteirauju. „Pas mane“ – lyg niekur nieko, atsako jis. „O tai gal geriau į restoraną, jeigu jau pietauti susitikom?“ – pasiūlau. „Iš pradžių pavalgyti norėtum?“ – pasitikslina su klastinga šypsenėle. Tai bent šmikis! Atrėžiu, kad tik pavalgyti ir ketinu. Nuvažiuojam į restoranėlį, kuris atrodė kukliai, bet jautienos kepsnius (isp. bifo de chorizo) čia paruošia skaniai. Valgom ir pažindinamės. Tik dabar sužinau jo vardą, nors sušokome ne vieną dešimtį tandų. Jis jau šoka daugiau negu 50 metų. Jaunystėje vaikščiojo į milongas, kurių tuomet buvo labai daug. Vėliau 30 metų buvo vedęs ir tuomet šoko tik su žmona. Neklausinėjau, kuris čia iš judviejų buvo toks pavydus ir savininkiškas. Po to užsukam į jaukią kavinukę kavos puodeliui. Prieš parveždamas mane namo dar kartą (matyt dėl bendros tvarkos) pasikviečia pas save, tačiau neatrodo supykęs, kai mandagiai atsisakau. Vakare dar susitikom mano paskutinėje Buenos Airių milongoje. Kelias tandas pašokom. Gerai, vadinasi šitas neužpyko, ar bent jau neužpyko mirtinai.

Taigi paskutinioji milonga. Čia pat yra ir kitas gerbėjas. Su juo praeitą naktį daug šokome Grisel klube, o paryčiais nuvažiavome kavos, o tiksliau alaus į vieną iš San Telmo aludžių. Taigi, kone mėnesį visus kvietimus atmesdavau, o paskutinėmis dienomis nutariau su keliais mėgstamais šokėjais bei gerbėjais pabendrauti ir anapus milongos erdvės. Temų pokalbiui prie alaus netrūko. Be abejo, ir šis kvietė pas save. Ir jau ne pirmą kartą. Ir draugystes visokias siūle – būti jo mergina, meiluže, drauge „su privalumais“ – vienu žodžiu kokį tik formatą beišsirinkčiau. Ačiū, jokio. Kaip ten bebūtų smagiai pasėdėjom, išgėrėm po kelis alaus, tada pavėžėjo mane link namų. O aš niekaip neprisiminiau tiksliai kuriame kvartale tuomet gyvenau (viešnagės metu tarytum nomadė migravau ir kas kelias dienas keisdavau gyvenamąją vietą), tai jis turėjo kurį laiką sukioti ratus ten ir atgal. Bet ir tuomet neužpyko, tik pasijuokdavo iš manęs, juokais išvadino boluda [tar. boliuda] (boludo – labai daugiareikšmis ir bene dažniausiai naudojamas žodis iš argentiniečių žargono). O štai kitą dieną, paskutinės milongos metu ėmė ir užpyko. Pašokom. Jis siūlo naktį praleisti kartu. „Gerai“ – sakau – „galėsim po šios milongos važiuoti į Canning saloną“. Jis neatlyžta: „O po to seksas?“. „Šito nebus“ – atrėžiau gana griežtai. Daugiau manęs nebekvietė, o eidamas pro šalį demonstratyviai nežiūrėjo. Išeidama atsisveikinu, dar paklausiu negi tikrai užpyko. Kažką sumurmėjo. Matau, kad tikrai įsižeidė. Dievuli, tie argentiniečiai tikrai kaip maži vaikai. „Noriu žaislo“ – ir viskas. Daugiau nieko jis nenori girdėti, nenori suprasti, kad negaus. Tikrai nenorėjau įskaudinti žmogaus – gerulis toks, linksmas...

Negi, atvažiavus kitą kartą reikės nebevaikščioti ir „tik kavos“. O tai vyručiai prisifantazuoja ir nenori priimti fakto, kad gyvenime ne visos fantazijos išsipildo...

Jis tavo vyras, draugas, meilužis?

Man susidarė įspūdis, kad argentiniečiai smalsiai stebi moters asmeninį gyvenimą. Bando išsiaiškinti ar turi draugą ir jeigu taip, ar jis čia kažkur aplink. Mėgsta prikurti visokiu interpretacijų ir skleisti gandus. Kartą stoviu prie Obelisco tango salono, rūkau. Kaip tik išeidinėjo australas, su kuriuo tą vakarą pašokome vieną tandą (tuomet pirmą kartą ir buvom susitikę). Stabtelėjo, persimetėm keliais žodžiais ir nuėjo sau. Tuomet prie manęs prieina tolėliau stovėjęs man nepažįstamas (nors gal ir esam kada nors anksčiau šokę, vizualioji atmintis nėra mano stiprioji pusė) porteño ir pasiteirauja „tas aukštas vyras yra tavo sutuoktinis?“. Tramdydama juoką atsakau „ne, jis yra mano meilužis!“. Ir pasitikslinu „ar dar kokių nors klausimų tamstele turėtumėte?“. Tuomet jis, matyt suvokęs, jog toks smalsavimas nėra visiškai korektiškas, sako „atsiprašau“, o aš, jau nebegalėdama tramdyti juoko, sakau „tai ne, ne, viskas tvarkoj, į sveikatą!“. Ir ką jus galvojat – pasirodo jis mūsų pokalbį priėmė už „rimtą bajerį“ ir paskleidė gandą. Grįžus į milongą šoku su kažkuo, o anas tarp tandų manęs klausinėja „o tavo antroji pusė nebegrįš?“. WTF, jūs čia rimtai, vyručiai? Kitoje milongoje vėl kažkas „o kur tavo vyras?“, „Kuris?“, „Na, tas aukštas, su kuriuo buvote Obelisco salone“. Vienu žodžiu – štai ir pasimato kaip „el chamuyo en las milongas“. Tikiuosi, kad iki australo, ar jo antrosios pusės (jeigu kartu atvyko) tokie šnabždesiai ir gandai nenukeliavo, o tai dar būsiu sugadinus reputaciją nieko dėtam žmogeliui...

Kartais į milongas ateidavau su bičiuliais – couchsurfing keliautojų klubo nariais, pas kuriuos tuomet būdavau apsistojusi. Tai kitomis dienomis taip pat susilaukdavau replikų iš serijos „o kur tavo vyras/vaikinas, su kuriuo užvakar buvai Canning salone“?

Konkurencija ir savininkiškumas

Kartą, išėjus iš besibaigiančios milongos, pasiteiravau greta rūkančių vyrų į kurią pusę turėčiau eiti idant išeičiau prie naktinių autobusų, važiuojančių link San Telmo, kur tuomet gyvenau. Vienas ten stovėjusių vyrų (buvome šokę kelis kartus) pasisiūlė pavėžėti. Kažin ar pavėžėjimas pas juos neturi kokių nors paslėptų prasmių? Kad tik nesigautų kaip su ta kava.... Bet Antonio ėmė įtikinėti, esą jam beveik pakeliui, be to smagu pabūti mano colectivos (autobusu). Tad nebesilaužiau. Mus nueinančius link jo mašinos pastebėjo Juanas, vienas mano mėgstamiausių šokėjų, tai kitą dieną nenustebau sulaukusi įžūlaus klausimo. Paaiškinau kas prie ko, o jis kaip mat užsirezervavo teisę šiąnakt mane pavėžėti iki namų. Po kelių dienų gaunu emailą iš Antonio – kviečia kavos arba vyno. Atrašiau, kad neturiu laiko, bet galėsime vyno išgerti milongoje, štai rytoj busiu Sueño Porteño milongoje. Jis atėjo, sėdėjo su dar vienu mano gerbėju (kurį kažkada codigos mokiau ir visaip bandžiau atbaidyti, bet apie tai kitą kartą) – prisėdau prie jų, išgėriau to vyno, pašokau su abiem. Bet daugiausia šokau su Juanu, kuris irgi ten buvo. Su juo kartu išėjome ir nuvažiavom į La Viruta milongą. Kaip tyčia prie išėjimo prasilenkėm su Antonio, atsisveikinau. O kitą dieną radau emailą, kuriame parašyta kažkas iš serijos „buvo labai malonu su tavim pašokti, vyno išgerti, bet sudaužei man širdį, kai pamačiau jog išeini su kitu vyru“. Tokie postringavimai suerzino. Iš jo aš nenoriu girdėti nei jokių kvietimų ar apsiūlymų, nei, juo labiau, priekaištų!

Vieną dieną po milongos Obelisco planavau važiuoti į Club Grisel, ir išsiaiškinau, kad Miguelis, pažįstamas iš El Beso, turi tokių pat planų. Pasiprašiau į kompaniją. O ką, juk vidurnaktį pliaupiant lietui pėstute kulniuoti bene dvidešimt kvartalų nėra labai smagu, o naktiniai autobusai važiuoja retai, o ir nesigaudau nei iš kur, nei koks, nei iki kur – kiek kartų bandžiau su tais naktiniais autobusais, tai arba ne į tą numerį įlipdavau, arba ne ten išlipdavau... Be abejo, visuomet yra taksi, bet mano biudžete tam lėšų numatyta nebuvo (geriau jau daugiau paišlaidauti vynui ir knygoms). Išeinam su Migueliu, o prie įėjimo kaip tyčia Juanas rūko, atsisveikinu, pasakau, kad rytoj būsiu Mi Refugio milongoje. Kitą dieną ten ir susitinkam. Daug šokam. Pirmos tandos metu jis mane traukia per dantį – „tai kur tas tavo plikis, su kuriuo vakar kartu išvažiavai?“. „Nežinau, gal kokioje nors kitoje milongoje šoka, o gal šiandien apskritai nėjo į milongą“ – spėlioju, ir juokais patikinu – „bet kokiu atveju aš jo tikrai nenužudžiau!“. „O tai kas vakar nutiko?“. „Pavežė iki Grisel“. „Atseit, tik pavėžėjo ir viskas?“ – nepatikliai kvočia toliau. „Nu ne, ne tik, mes ten dar ir smagiai pašokom“ – atsakau ir nutariu nebeerzinti prisipažindama, kad paryčiais dar ir La Virutoje pašokom. Kažkurios kitos tandos metu kelis kartus nelabai vykusiai sušokau vieną figūrą (toks kryžiaus variantas, kuris gerai tinka perpildytam parketui ir Buenos Airių milongose dažnai šokamas). O jis piktdžiugiškai pareiškia: „šoki su netinkamais vyrais ir prisirankioji visokių blogų įpročių, po to darai klaidas “. Supratau, kad tai akmuo į Miguelio daržą – mat anas šią figūrą naudoja ypač dažnai. Oi tie porteño – jie nepakartojami ;) Matyt stebėjo kai vakar Obelisco su konkurentu šokau kelias tandas.

Juanas niekad neslėpė susižavėjimo ir noro bendrauti. Malonu, kad draugystė nenutrūko ir tuomet, kai tapo aišku, jog jokio romano nebus. Antonio po to pagiežingo laiško ir tylos iš mano pusės kelias milongas į mane nežiūrėjo, kol galiausiai kartą tiesiog kaktomuša susidūrėm prie Grisel baro bei nuėjom šokti. Tuomet ir vėl kvietimai kavos, tačiau šį kartą ramia sąžine atsakau, kad poryt išskrendu ir jau nebeturėsiu laiko, bet kada nors būtinai grįšiu į Buenos Aires. Su Migueliu ruošėmės kartu nueiti į knygų mugę bei valgyti picą (taip ir nepamiršo to kažkada El Beso išsakyto ir mano atmesto kvietimo), tačiau gavosi taip, kad į mugę nuėjome skirtingomis dienomis taip ir likę be tos picos. Šiuo atveju tikrai tikiuosi, kad kitą kartą...

Milongera LT