Milongera LT. Tango ir milongos Argentinos provincijoje. 2016 m. gegužė

Kodėl provincija?

Vykdama į Argentiną visų pirma planavau mėgautis Buenos Airių milongomis. Kita vertus, tai buvo pirmas vizitas ne tik į tango Mekos vardu tituluojamą miestą, bet ir apskritai į Argentiną. Tad nutariau, kad reikia šiek tiek pažinti šią paslaptingą šalį, ypač tolimąją, legendomis apipintą Patagoniją. Matyt keliautojos kraujo turiu ne mažiau negu milongeros. Šokiai gali ir palaukti – svarbiausia pakeliauti, o jeigu kur nors pavyks ir pašokti, dar geriau!

Pagal pirminį sumanymą 3-4 savaičių trukmės kelionė išsiplėtė į du mėnesius, kurių bėgyje išmaišiau 18 iš 23 Agentinos provincijų, užkabinau ir keletą gretimų šalių, nakvojau apie keturiasdešimtyje skirtingų vietų, kur ieškodavau hostelių, refuge, arba vietinių Couchsurfing keliautojų klubo narių, svetingai praveriančių savo namų duris. Iš šiaurės į pietus traukiau trečiuoju keliu, o atgal į šiaurę – legendiniu keturiasdešimtuoju keliu. Maršrutas buvo kiek panašus į tą, kuriuo vyko M. Starkaus ekspedicija, aprašyta knygoje „Kartą Pietų Amerikoje“ bei parodyta dokumentiniame filme¹. Skirtumas tas, kad anie keliavo senu autobusiuku, pirktu šiai kelionei, o aš – tranzu. Be to manasis maršrutas buvo gerokai ilgesnis! ;DD

Argentinoje aplankiau Las Grutas paplūdimius, Valdes įlanką, Rio Gallegos, Ushuaia, El Calafate bei garsiuosius ledynus, El Bolson, Bariloche bei šį regioną puošiančius ežerus ir nacionalinius parkus, nuvykau į vyno tradicijas puoselėjančią Mendozą ir toliau į šiaurę, beveik iki Saltos, tačiau pastarosios taip ir neišvydau – spontaniškai pasukau Rytų kryptimi bei aplankiau įspūdingus Iguazu krioklius. Progai pasitaikius užsukdavau ir į Čilę – Punta Arenas ir Tores del Paine nacionalinis parkas Tolimuosiuose Pietuose, Puerto Mont miestas, didžioji Chiloe sala ir Villaricos vulkanas šiaurinėje Patagonijoje. Paskutines savaites praleidau pietų Brazilijos provincijose esančiuose pakrantės miestuose ir miesteliuose bei Urugvajuje, kuriame aplankiau daugelį turistams rekomenduojamų vietų – kita vertus tiek ir tėra to Urugvajaus..., tikrų tikriausias nykštukas tarp tokių milžinų kaip Argentina ir Brazilija. Pamatyta ir patirta daug, bet apie keliones gal papasakosiu kada nors kitą kartą. Šį kartą tik apie tango bei milongas.

Tenka pripažinti, kad progų pašokti Argentinos provincijose nebuvo daug. Iš dalies turbūt todėl, kad ne visuose Argentinos miestuose ir miesteliuose esama tango, arba tango gyvenimas nėra labai intensyvus ir atvykdavau kaip tik tomis dienomis, kai milongų nebūdavo. Kita vertus nemėgstu ilgai drybsoti toje pačioje vietoje, kad ir kokia įdomi ji bebūtų, tad dažnai tiesiog neturėdavau laiko, ar ūpo ieškoti galimų milongų.

 

Comodoro Rivadavia (Patagonia, Chubut provincija)

Tango bendruomenė čia nėra didelė, milongos vyksta maždaug 2-3 kartus per savaitę. Rečiau negu Vilniuje. Sužinojau, kad šį sekmadienį turėtų būti milonga El Recordo. Tai kiek tolėliau nuo centro pasislėpusi nedidelė šokių studija. Teko pasivaikščioti aplink kol nugirdau muziką bei radau šią vietą.  Įėjimas kainuoja 25 pesus (kiek mažiau negu 2 eurus). Šokio lygis čia, geriausiu atveju vidutinis, nors buvo keli gana neblogi šokėjai, o vienas tiesiog fantastiškas. Žmonės labai mieli ir draugiški. Atmosfera malonesnė negu tose keliose Buenos Airių milongose, į kurias spėjau nueiti kol nepatraukiau į pietus, į Patagoniją. Tiesa sakant, Buenos Airėse net nesupratau, ar milongose daugiau vietinių, ar (kaip taisyklė prastai šokančių) amerikiečių bei (puikiai išdresiruotų, tačiau bejausmių tarytum manekenai) miniatiūrinių japonų. Tikiuosi, kad, kol išmaišysiu Argentiną, pasibaigs turistinis sezonas bei gringų/porteño santykis pasikeis pastarųjų naudai. Bet kokiu atveju Comodoro Rivadavijoje į milongas užsieniečiai užsuka retai. Mano apsilankymas tapo nekasdieniu įvykiu – visi kartu pasidarėme grupinę nuotrauką, netgi gavau dovanų keramikinę calabasa su tango bendruomenės logotipu. Labai miela dovanėlė ;) Tango bendruomenė nedidelė, visi vieni kitus pažįsta, į milongą ateina nešini lauktuvėmis, užėję vieni su kitais pasibučiuoja. Visi čia savi, pažįstami, atėjo pabendrauti, stalas nukrautas vaišėmis – gaivinantys gėrimai, sausainiai, saldumynai, nepritrūko netgi empanadų (kibiną priminantis pyragaitis su mėsa, kumpiu ir sūriu, špinatų ar kitokiu įdaru).  Ne visi šokantys. Kiti ateina tiesiog pabendrauti, pasiklausyti muzikos. Žmonės tarpusavyje  garsiai kalba, juokiasi, kartais nuotaikos labiau primena vestuvių užstalę negu tradicinę milongą. Vakaras nusisekė puikiai. Netrukdė netgi tai, kad kviečia jie „iš letenos“. Bandžiau kelis kartus naudoti cabeceo ir susidariau įspūdį, kad kviečiami tiesiog nesuvokė, kodėl vartau akis ar taisau keistas mimikas. Kortinų beveik nebuvo. Kartais tas, kuris tuo  metu sėdėjo prie kompo, sušukdavo „corte“. Tada visi susėsdavo. O šiaip šoko po 2-3-5-6 tango. La Cumparsita nuskambėjo milongos viduryje. „Tai garsiausia mūsų tanga“ – paaiškino mane tuomet šokdinęs vyras. „Nuostabi, labai energinga muzika“ – atsakiau.  

Sekančią dieną nuėjau į milongą, kuri vyksta miesto centre įsikūrusiame Draw Pool&Pub bare, kavinėje. Erdvė labiau pritaikyta roko ar techno muzikos šokių vakarams, tačiau du kartus per savaitę čia vyksta milongos. Įėjimas nemokamas. Žmonių čia susirinko daugiau negu vakar, publika jaunesnė. Dalis pažįstami nuo vakar. Nuotaika smagi, tačiau nėra tokia bendruomeniška kaip vakar. Daug šokau. Kai kurie netgi kvietė  cabeceo būdu. Vienintelis minusas, tai  naftos pramonėje dirbantis vokietis – tango jis nešoko, o į barą matomai užsuko norėdamas pagerti alaus ir paieškoti laisvo elgesio merginų. Kokią valandą nužiūrinėjo, o vėliau išdrąsėjo ir ėmė pažindintis, ypač nudžiugo dėl to, jog kalbu angliškai (maniau, kad tik amerikonai sugeba metus gyventi šalyje ir absoliučiai nepramokti vietinės kalbos). Sprukau nuo įkyraus gerbėjo prisėdusi prie labai mielos pagyvenusių argentiniečių poros, kurią pažinojau nuo vakarykštės milongos.

 

Rio Gallegos (Patagonija, Santa Cruz provincija)

Milongos čia rasti nepavyko. Nors Rio Gallegos gana didelis miestas, milongos čia vyksta retokai ir apskritai jau kuris laikas reguliarių milongų niekas neorganizuoja. Šiek tiek nusiminiau. Norėdami paguosti mano hostai iš Couchsurfing klubo nutarė organizuoti privačią milongą.

Šiaip labai faini žmonės – iš turtingos šeimos kilęs jaunas brazilas, kuris bankininko karjerą tėvynėje iškeitė į širdžiai daug mielesnį akademinį darbą pietinėje Patagonijoje bei jo sužadėtinė, taip pat doktorantė. Taigi į svečius buvo pakviesti tie draugai, kurie vietinei bendruomenei veda tango pamokas arba tiesiog šoka. Vakarėlį pagardino Malbeko vynas bei grilyje keptos choripan (argentinietiškas hot dogo ekvivalentas, tik daug skanesnis). Taip pat buvo surengta improvizuota tango pamoka, po kurios šokti turėjo ir mano hostai, bei kiti, kurie anksčiau to niekada nedarė. Taip pat padarėm salsos pamoką, nes kompanijoje būta ir puikių salsos šokėjų, o galiausiai patraukėm į gretą esantį naktinį klubą, kuriame jaunimas šoko salsą bei kitus lotynų Amerikos šokius. Sužinojau, kad tango šiame užkampyje nėra daug, pritraukti naujus žmones sudėtinga, nėra norinčių organizuoti milongas. Paguodai nugirdau, kad Ušuajoje (Ushuaia) padėtis šiuo atveju yra geresnė.

 

Ushuaia (Patagonija, Ugnies žemė)

Šis miestelis garsėja kaip labiausiai į pietus nutolusi gyvenvietė, savotiškas pasaulio kraštas (isp. fin del mundo). Toliau tik Antarktida, į kurią vasaros sezono metu iš čia bent kelis kartus per savaitę vyksta kruizinės kelionės. Tolimojoje Ušuajoje apsistojau pas tango šokančius Couchsurfing klubo narius, tad netrukus sužinojau visą informaciją apie milongas, kurios čia vyksta 3-4 kartus per savaitę. Prieš milongą vyko tango šokių pamoka. Žmonių daug, apie 40, vyrų kiek daugiau negu moterų, šokėjų lygis įvairus – vieni tikrai geri šokėjai, kiti dar tik pradinukai. Nieko stebuklingo neišgirdau, bet kartais naudinga prisiminti jau žinomus, bet dar taip ir neįsisavintus dalykus. Pasibaigus pamokai prasidėjo milonga. Muziką leido tas pats jaunuolis, kuris ir vedė pamoką. Buvo keletas tikrai gerų šokėjų. Tiek pamoka, tiek milonga nieko nekainuoja. Jeigu esi patenkintas, gali įdėti pinigą į tam tikslui padėtą skrybelę. Buvau patenkinta, tad įdėjau 100 pesų. „Kodėl nenustatyti įkainiai už pamokas ir/ar milongas?“ – klausiu. „Nes tai yra menas, jo neįmanoma įkainuoti“ – atsako man vietiniai. Lietuvoje tokia taktika nepasiteisintų. Nors gal aš pernelyg skeptiškai galvoju apie brolius lietuvius.

 

Mendoza (Mendozos provincija)

Pagaliau, praėjus geram mėnesiui, ir vėl tango. Kodėl taip ilgai nešokau? Kai kur, pasinėrusi į kitokius kelionių įspūdžius, tiesiog pamiršdavau apie tango, kitur keliaudavau per draustinius ar apsistodavau tokiose skylėse, kad net nebūdavo prasmės ieškoti milongų. Kai kur mano paieškos būdavo nesėkmingos, pvz. Bariloche, suradus internete skelbiamą adresą, atsidūriau prieš apleistą pastatą, kuriame buvęs restoranas jau keli metai nebeveikia. Panašiai nutiko ir su pirmąja milonga Mendozoje. Tačiau antroji veikė – formatas tas pats – nuo 9:30 pamoka, o nuo 11:00 milonga. Nustatyto mokesčio nėra, bet priimamos savanoriškos aukos. Prasidėjus milongai buvo išjungtos šviesos ir šokama visiškoje tamsoje.

Kažkiek neįprasta. Žmonės čia daug mažiau šoka, daugiau sėdi, bendrauja, šneka, valgo ir geria. „Ko čia viena sėdi? Ateik prie mūsų staliuko“ - sako prie manęs priėjęs vyras. Susipažįstam. Man pasakoja apie tango Argentinoje. Smalsauja apie tai, kokia situacija su tango Europoje. Milongos iš tiesu čia yra socialinio šokio vakarai į kuriuos žmonės ateina ne tik pašokti, bet ir pabendrauti. Europiečiai linkę galvoti, kad gera milonga tuomet, kai visi šoka. Akivaizdu, kad čia tokio požiūrio nesuprastų. Šokimo lygis gana aukštas. Ypač sužavėjo kelios tandos su Jose, kuris buvo puikus šokėjas, taip pat galantiškas vyras, nepamirštantis  po kiekvieno tango išreikšti susižavėjimą mano šokiu. Gal ir veidmainiauja, bet vis tiek malonu.

 

Montevideo (Urugvajus)

Galbūt ir nėra korektiška Montevideo priskirti prie Argentinos provincijų, nors argentiniečiai neretai būtent taip ir žiūri į savo mažąjį kaimyną. Tačiau urugvajiečiai veikiau yra linkę konkuruoti su Buenos Airėmis, negu tapti jų provincija. Montevideo knygynuose, beieškodama literatūros apie tango, užmačiau knygą pavadinimu „Gardelis buvo urugvajietis“, ar kažkaip panašiai. Pastebėjau ir viešosiose erdvėse iškabintus plakatus, kuriuose buvo kreipiamasi į anglakalbius turistus: “Nori mokytis tango? Pamiršk Buenos Aires. Montevideo – štai kur tikroji tango sostinė“. Apsigyvenau labai žaviame hostelyje pavadinimu „Splendid“, kuriame, už 23 USD gavau mažytį, bet žavų kambariuką su balkonu, išeinančiu į nuotaikingą senamiesčio gatvelę. Hostelio administracijoje dirbanti lietuvė (kurgi tik nėra tų lietuvių) padėjo man surasti informaciją apie vietines milongas – šiandien viena, o rytoj netgi dvi. Keliauju nurodytu adresu, tačiau radau ne milongą, bet tango koncertą. Ką padarysi, nutariau pasilikti. Ir nepasigailėjau. Publiką linksmino du vidutinio amžiaus vyrai – vienas dainavo tango hitus, o kitas grojo bandonija. Tarp tangų kalbino publiką, skaldė juokelius, traukė vienas kitą per dantį. Taip pat vyko tango šokių show – vyrukas taip sukiojo damą aplink sprandą, kad jos kojos turbūt dažniau būdavo virš galvos, negu ant parketo.

Publika buvo sužavėta. Akrobatikos nekomentuosiu, tačiau gyva muzika buvo tikrai gera – patiko klausytis garsiųjų Gardelio hitų ir anksčiau negirdėtų tandų. Koncertas ir visa aplinka man priminė tai, ką mačiau puikiame argentinietiškame miuzikle Tango bar². 

Sekančią dieną, penktadienį, nuėjau į popietinę milongą „Tango joven“  – jauki aplinka, pakankamai šviesu, neblogas šokimo lygis. Prisišokau ir nuotaika buvo puiki. Pasibaigus milongai kartu su vietiniais patraukiau į antrąją, naktinę milongą.  Pastaroji turėjo tik du privalumus: 1) buvo pakelyje link hostelio, kuriame gyvenau; 2) įėjimas buvo nemokamas (buvo priimamos savanoriškos aukos, kurių iš manęs nesulaukė). Visa kita, ką aš žinau... Vietos šokti trūksta. Atsisėsti nėra kur. Rankinuką palikti nesaugu – neramu ne tiek dėl smartfono, kiek dėl visų kelionės nuotraukų (tą naktį, o vėliau dar kelis kartus Buenos Airėse, patekus į įtartinas milongas, tardavau sau: „rytoj būtinai surasiu kompiuterį ir perkopijuosiu nuotraukas į USB“. Bet rytoj ateidavo kita diena ir nerimas dėl potencialių vagių išblėsdavo, tad taip ir nepadariau atsarginių nuotraukų kopijų). Bet grįžkime prie šios nevykusios milongos Montevideo. Šokio aikštelėje chaosas – spardosi, stumdosi ir visiems atrodo, kad čia taip ir turi būti. Tarp tandų visi brukasi į balkoną ar koridorių, nes kitų alternatyvų tiesiog nėra. Visai smagiai pašokau dvi tandas su geru šokėju, kuris sugebėjo laviruoti taip, jog tų susidūrimų nebuvo labai daug. Tada ištempė vienas veikėjas, kuris taip „vedė“, kad per kelias minutes buvau visa apstumdyta bei numindytomis kojomis. Nelaukiau net tandos pabaigos. Kam rūpi codigos šitoje skylėje? Supratau, kad laikas eiti miegoti. Taigi pirmas įspūdis iš Montevideo milongų dvejopas – yra gerų, tačiau yra ir prastų.

Sekantis taškas – Buenos Airės. Ten milongų tikrai netrūks. Ir apie jas papasakosiu kitą kartą.

 

Milongera LT