Kas yra argentinietiškas tango? 2013 m. sausis
KAS YRA ARGENTINIETIŠKAS TANGO?
Iš rusų k. vertė Lina Pavalkytė
Šoku argentinietišką tango kelerius metus ir dažnai turiu pasakoti pažįstamiems, koks gi čia keistas užsiėmimas ir kokia jo prasmė. Galų gale buvo nuspręsta, kad paprasčiau bus vieną kartą apie tai parašyti.
Dažnai žmonės turi televizijos suformuotą supratimą apie tango. Todėl pirmiausia reikėtų paminėti du svarbius dalykus:
1) Įprastinis tango (pramoginis) – tai visiškai kitas šokis, kurio idėja yra absoliučiai kita. Tiesiog panašūs pavadinimai.
2) Tai, ką televizija kartais rodo, vadindama tai „argentinietišku tango“, įvairiose šou programose ir daugelyje filmų, dažniausiai yra tik keleto išmoktų judesių ir gražių pozų kartojimas. Ir vėl – mes kalbame ne apie tai.
Kadangi dažnai šiuos du punktus klausytojai praleidžia pro ausis, todėl pasakysiu kitaip: su šokiu nesusijusiems žmonėms teisingiausia būtų iš pradžių galvoti, jog argentinietiškas tango – iš viso ne šokis. Taip bus lengviau suprasti jo idėją ir išvengti painiavos.
Dabar apie pačią idėją. Trumpai tariant, esmė yra vyro ir moters (partnerio ir partnerės) tarpusavio ryšys, kuris perduodamas per apkabinimą (kalbant tiksliau, per rankas arba tiesiogiai, jei kūnai liečiasi).
Partneris visiškai valdo partnerę, kuri atidžiai „klauso“ savo pojūčių ir seka jais negalvodama, „išjungtais smegenimis“. (Paprastai manoma, kad tuo užsiima tik tos moterys, kurioms patinka paklusti. Realybėje dažnai yra kaip tik priešingai).
Primityviu atveju, partneris veda partnerę į žingsnius ir sukinius, o sudėtingesniu – partneris gali kontroliuoti praktiškai kiekvienos jos kūno dalies judesius – taip pat ir visai mažus bei iš šalies nematomus. Svarbu, kad tai nėra vienakryptis procesas: partneris nuolatos „seka“ partnerės reakciją į savo veiksmus, t.y. tuo pat metu ir veda partnerę, ir seka ja.
Pats šis vedimas – tai ne stumdymas rankomis reikiama kryptimi. Informacija tik perduodama per rankas, o jos šaltinis – partnerio korpuso judesiai (tiksliau partnerė reaguoja į pasikeitimus jo kūno viduje). Natūralu, kad realybėje visa tai suvokiama ne kaip signalai, o labai abstrakčiai. Partnerei kyla įspūdis, kad ji juda veikiama kažko nematerialaus. Partneris savo ruožtu jaučia partnerės „vidinę sąrangą“ ir šoka vadovaudamasis tuo jausmu. Visa tai labai malonu ir apie tai mes dar pakalbėsime.
Tai yra bazė, kurios pagrindu vyksta šokis paprastai skambant specifinei XX a. pradžios muzikai (su ja lengviau ir įdomiau žaisti nei su šiuolaikine).
Nors teoriškai galima daryti viską, kas tik norisi, ir jokių figūrų ar žingsnelių žinoti nereikia, praktiškai vis dėlto egzistuoja paprasti ar sudėtingesni patogūs ar muziką atliepiantys judesiai, todėl žiūrint iš šalies atpažinti argentinietišką tango gana lengva.
Vedimo principai yra universalūs. Gerai šokantys žmonės iš įvairių pasaulio kampelių susitikę šokių aikštelėje pirmą kartą gyvenime ir žengę porą trejetą žingsnių (tuo metu vyksta „prisiderinimas“ vienam prie kito) iš karto gali šokti lengvai ir su malonumu. Čia ir glūdi argentinietiško tango socialumas – šoka visi su visais. Su kuo patinka ir sekasi, žinoma.
Beje, pašaliniams stebėti tai – visiškai neįdomu. Nors pasitaiko, kad kai kurie šoka publikai, bet paprastai žmonės vis dėl to šoka sau, siekdami patirti tango pojūčių. Ekstremaliu atveju, toks šokis gali būti iš viso nematomas: du žmonės stovi apsikabinę ir kartais žengia žingsnį.
Argentinietiško tango paplitimui didelės įtakos turėjo tai, kad visa tai žmogui (tiksliau jo kūnui) yra natūraliai būdinga. Tiesa, tą natūralumą gana sunku pasiekti.
Kokybiškai priimti ir (ypač!) perduoti informaciją bei sukurti tinkamą pojūtį poroje žmonės mokosi metų metus, o kartais net dešimtmečius, ir, beje, ne visada sėkmingai. Nors tam nereikalingas joks sportinis pasiruošimas ar šokėjo patirtis, nėra jokio formalaus tango mokymo metodo. Paprastai gerai šokantys visiškai nesupranta, kaip jie tai daro ir (jei jie mokytojai) atitinkamai ir moko. Be to, labai didele kliūtimi tampa ir grynai psichologiniai momentai.
Iki šiol daugiausia kalbėjome apie techninius aspektus. Dabar truputį apie tai, kodėl žmonės metų metus tuo užsiima ir kodėl aplink šį šokį formuojasi galinga subkultūra (toli gražu ne tik Argentinoje).
Kaip jau minėta, pojūtis, kuris sieja partnerius, yra labai malonus. Tai labai kuklus apibūdinimas. Esant tam tikroms aplinkybėms kyla specifinis ir labai stiprus bendrumo, absoliutaus savitarpio supratimo, visiško pasitikėjimo jausmas. Šis pojūtis dar žinomas kaip “tango seksas”.
Apie tai yra gana taiklus juokelis: „tam, kad suprastum, ar verta su juo/ja šokti, reikia iš pradžių permiegoti“.
Išgyvenimo stiprumas, dažnumas ir stabilumas iš esmės priklauso nuo patirties ir gebėjimų. Kitaip tariant, to galima išmokti. Vis dėlto tai negalėtų būti stimulas, jei naujokai iš karto nepajustų, dėl ko verta prakaituoti. Tačiau patyręs partneris ar partnerė tokį pojūtį gali sukurti vienašališkai net ir tiems, kurie beveik nemoka šokti. Kai kurie tai daro intuityviai, kiti – sąmoningai.
Pabandęs kartą ar du, žmogus nori dar ir dar kartą tai patirti ir, jei įmanoma, ilgiau ir ryškiau. Senovėje už tokio pobūdžio įgūdžius visai pagrįstai degino ant laužų (ir šiaip jau šiame šokyje galima nusidėti visomis septyniomis mirtinomis nuodėmėmis, kaip paaiškės iš to, kas pasakyta žemiau).
Šiandien jau XXI amžius, todėl ant laužų paprastai jau nieko nebedegina. Reiškinį tik truputį sutaurino: lengvas romantinis polėkis, keletas pasirinktinai iš argentiniečių perimtų tradicijų, keletas taisyklių...
Pagal santykį su visokiais psichologiniais ir socialiniais faktoriais, galima sakyti, kad tai – ekologiškai švarus narkotikas, greičiausiai daug stipresnis nei, pavyzdžiui, ekstremalaus sporto šakos. Žinoma, su atitinkamu šalutiniu poveikiu, tokiu kaip tikrų tikriausia abstinencija.
Argentinietišką tango šoka labai skirtingi žmonės. Neretai pasitaiko, kad vyras ir moteris tango aikštelėje patiria didžiulį malonumą šokdami poroje, tačiau gyvenime vienas į kitą net nepažvelgtų arba negali būti kartu dėl kitų priežasčių (charakteris, vedybiniai santykiai, vaikai ir t.t.) O prisirišimas, žinoma, išsivysto – tiek psichinis, tiek ir fiziologinis.
Kas jau seniai šoka, gerai suvokia šiuos dalykus ir randa savus būdus, kaip išlaikyti distanciją. Tokie dalykai, žinoma, negali neturėti poveikio psichikai. Turint omenyje, kad su kai kuriomis poromis tai vyksta metų metus, santykiai įgauna gana keistą pobūdį, nors tai pastebėti galima ne iš karto. Viena partnerė taikliai pavadino tai „švediška šeima“. Aš dar pridurčiau: „nuolat balansuojanti ant skyrybų ribos“.
Naujokai, pirmą kartą „pagavę“ malonų pojūtį prisikuria su santykiais susijusių iliuzijų. Su patirtimi tos iliuzijos dažniausiai išsisklaido.
Visa tai panašu į didžiojo gyvenimo kopiją, tik labai suspaustą laike ir sukoncentruotą ne tokioje jau didelėje žmonių grupėje (Sankt Peterburge šokančių nuolat yra šimtas ar du).
Iš to, kas pasakyta, aišku, kodėl konkursai, labai būdingi kitoms šokių rūšims, tango bendruomenės sutinkami kaip labai keistas ir nesuprantamas reiškinys. Juk konkursuose vertinami matomi faktoriai, menkai susiję su šokėjų pojūčiais. Mes dar ne tokie cinikai, kad rengtume konkursus, kuriuose teisėjos-partnerės užrištomis akimis šoktų su visais pretendentais į medalį, ir atvirkščiai.
Egzistuoja ir toks reiškinys kaip tango šou – ir dėl „paprastų“ žmonių, ir dėl tų, kurie „žino“. Dažnai būna, kad poros, šokančios publikai tuščioje be jokių kliūčių aikštelėje, gerai šoka ir socialinį tango – tik savo malonumui, apribotoje erdvėje, tarp kitų porų.
Už šou pasirodymus poros (dažniausiai, žinoma, argentiniečiai) gauna garbės ir pinigų. Pastaraisiais metais, augant šokančiųjų ir norinčių išmokti skaičiui, ėmė vystytis su argentinietišku tango susijęs verslas. Šokio sudėtingumas neleidžia išmokyti greitai (ypač partnerių), o šokti daugelis nori iš karto. Galų gale mokyti ima visi, kam reikia pinigų arba tiesiog norisi tai daryti. Išmokti imituoti šokį, darant dailias pozas ir gražius judesius, gerokai paprasčiau, nei šokti vienam dėl kito. Kad pasirodytum prieš pažįstamus, to visiškai pakanka. Iš esmės žmogus gali taip niekada ir nesuprasti, ko jį išmokė, ir nuoširdžiai stebėtis susidūręs su kitų šokėjų nesupratimu.
Vienas pažįstamas, kuriam šios mintys buvo išdėstytos (aišku, ne tokia literatūrine forma) pastebėjo, kad tai skamba kaip reklama. Įdomu, nes omenyje turėta visai priešingi dalykai...
Teksto iliustracijos:
http://www.youtube.com/watch?v=y4cT93I9NrE – tai šou, t.y. pora šoka žiūrovams. Tačiau nieko specialiai dėl žiūrovų nėra daroma – tikėtina, kad sau jie šoktų panašiai.
http://www.youtube.com/watch?v=jQvoAFdJ7AY – čia iš karto šoka kelios poros apribotoje erdvėje savo malonumui. Aplinkui sėdi ne žiūrovai, o tokie patys šokantys žmonės, jie tiesiog šiuo momentu nešoka.
Autorius: Piotras Sobolevas (Пётр Соболев) nuoroda internete:
