Grįžusi iš Argentinos dar kartą su malonumu perskaičiau Arvydo draugo Ivars vietinėse BsAs milongose patirtus įspūdžius, patalpintus www.tangoargentino.lt . Savo laiškais jis sugebėjo perteikti jausmus, kurie ir man kilo ten pabuvus.
Man patiko ir vietinės, ir turistinės milongos. Gera ir ten, ir ten. Visose jose yra tikrai puikių argentinietiško kraujo ir/ar argentinietiškos dvasios šokėjų.
Tarp jų yra panašumų, yra ir skirtumų.
El Beso
Humberto 1789
Milongų organizatoriai. Jie tikri savo milongų šeimininkai. Jie daro kalbinius intarpus, skelbia loterijas, pasako apie svarbesnius įvykius šios bendruomenės tarpe, pristato šokėjų pasirodymus. Jie yra vakaro vedantieji. Tai vyksta ir turistinėse, ir vietinėse milongose.
Gricel
Milongos programa. Turistinėse milongose programa yra orientuota ir koncentruota į tango šokimą, su retais nedideliais salsa ar chacarera intarpais. Vietinėse milongose tų kitų šokių intarpų yra daugiau ir jie ilgesni, taip bent jau man pasirodė. Rubenas akcentavo – tai ne milonga, jei šokamas vien tik tango. Toks įspūdis, kad vietinėse milongose tango sklandžiai įsikomponuodavo tarp visų kitų svarbių vakaro komponentų: valgymo, pokalbių su draugaus, kokio ansamblio, dainininko ar šokėjų pasirodymų...
Tango stiliai pagrindinėse milongose. Argentinoje pagrindinėse milongose: „El Beso“, „Porteno y Bailarin“, „Nino Bien“, „Salon Canning“, „Confiteria Ideal“... jau nekalbant apie labiau vietines, yra šokamas tradicinis tango, arba kaip Rubenas pasakytų - yra šokamas tango.
Confiteria Ideal
Beveik visi (99 proc.) šoka artimame apsikabinime.
Tango nuevo egzistuoja ir Buenos Airėse, bet jis čia nėra populiarus. Net tie argentiniečiai, kurie nėra nusiteikę prieš nuevo, kurie patys jo moko, privatesniuose pokalbiuose pripažįsta, kad tai labiau jauniems žmonėms ir eksportui skirta prekė.
Po vienos pamokos su Julio Balmaceda spontaniškai pradėjom pokalbį apie tango nuevo. Pasirodo, jis pats kartu su Gustavo Naveira ir kitais dalyvavo to proceso kūrime. Julio sakė: „Žinai, Goda, kokie mes buvom „šustri“ prieš 20 metų! Pradėjom eksperimentuoti, pradėjom galvoti naujus žingsnius šiaip sau, smagumo ir „mandrumo“ dėlei. Mums tai buvo paišdykavimas... tik tiek... Bet svetur tai tapo populiaria ir gerai perkama preke.... Mums patiems tai buvo netikėta. Taip sakant, paleidom džiną iš butelio... Nebesulaikysi... Kita vertus, visi juk esam buvę jauni... Patiems tų žaislų kažkada reikėjo, negi dabar iš kitų vaikų juos atimsi... Tegul paturi, pažaidžia iki subręs...“ Julio pastebėjo, kad anksčiau ar vėliau dauguma jam žinomų „nuevistų“ Argentinoje grįžta prie tradicinio tango.
Prisimenu, ką man sakė Yuyu, plačios ir liberalios mąstysenos milonguera. Ji sakė: „Nei vienas šokis nestovi vietoje, jis vystosi. Ankstyvame tango formavimosi periode irgi būta ir šuoliukų, ir klubų vizginimo... Tam tikra prasme tango nuevo yra gerai pamiršta sena.... Tai visai įdomus reiškinys. Pažiūrėsim, kas iš tos išeis... Tai gražu ir estetiška, bet tam reikia atatinkamo kūno pasirengimo, antraip tai tampa juokinga ir karikatūriška. Tuo labiau, kad neišlavinto kūno žmogui toks šokimas labiau sukelia įtampą, nei malonumą “.
Atmosfera. Turistinės milongos savo atmosfera primena mūsiškes. Jų atmosfera dažniausiai yra klubinė. Vietinių milongų atmosfera yra kiek kitokia. Kai ten žiūrėdavau į susirinkusius vietinius, galvodavau, su kuo gi aš tą bendruomenę galėčiau palyginti? Ką ji man primena savo sukuriama atmosfera? Pirma, kas šovė į galvą, tai inteligentiškų šeimų švenčiama antra lietuviškų vestuvių diena: susirinkęs giminės klanas, visi savi arba bent jau daugiau mažiau savi, apsirengę vienu tonu geriau, nei kasdien, bet ir nebe taip iškilmingai, kaip pirmąją dieną; turintys laiko, niekur neskubantys, po pirmos įtampos ir „pasirodymų“ dienos supaprastėję ir atsipalaidavę.
Sin Rumbo
Gera būdavo žiūrėti į juos šokančius. Jie niekam nieko nenorėdavo parodyti ar įrodyti. Šokdavo jie taip paprastai, lyg gertų savo vakarinės arbatos puodelį, be jokio patoso. Bet įdomus dalykas, negalėdavau nejusti tame kasdieniame veiksme kažkokio ritualinio šventumo. Jei vienu žodžiu reikėtų nusakyti tą atmosferą, kuri tvyrodavo salėje šokio metu pati savaime, niekieno specialiai nekuriama ir nedeklaruojama, tas žodis būtų „orumas“. Jei dviem žodžiais – „paprastas orumas“.
Rūbai
Skonis ir saikas
Apsirengimo stilius priklauso nuo milongos. Kai kurios milongos visiškai liberalios: kas apsivilkę kostiumais, kas marškiniais, rečiau – trikotažine palaidine. Kai kurios milongos konservatyvesnės savo aprangos ir elgesio stiliumi. Jose vyro be kostiumo nepamatysi. Jei ir bus koks su trikotažine palaidine, tai žinok – atvykėlis. Aplamai, argentiniečiai linkę dėvėti kostiumus, ar, liberalesnėse milongose, bent jau geros kokybės marškinius.
Porą kartų su Rubenu ėjome į „porų vakarus“. Tai reiškia, kad visą arba beveik visą laiką šoksi su savo partneriu. Tuomet Rubenas, atvažiuodamas manęs pasiimti, atsinešdavo ant pakabos kelis savo marškinius ir manęs atsiklausdavo, su kurios spalvos ir kokios medžiagos tekstūros marškiniais man būtų maloniau su juo šokti!!! Jis neklausdavo: „Kokie marškiniai MAN labiau tiktų?“, bet klausdavo: „Kokia mano apranga TAU būtų malonesnė su manimi šokti?“.
Įsiminiau Rubeno pasakymą: „Mes, milonguerai, kostiumą užsidedam ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad mums tai yra vidinė būtinybė pagerbiant moterį.“ Tikras milonguero prieš šokdamas užsisega švarko sagas. Prisimenu, kaip Rubenas pakomentavo vieną tarptautiniu mastu žinomą šokėją: „Jis labai malonus vyrukas, ir labai draugiškas, ir šoka labai gerai, bet ne milonguero – žiūrėk, jis šoka su plevėsuojančiais švarko kraštais. Milonguero sau niekada to neleistų“. Tiesa, jei yra labai šilta, mačiau, kad dalis milonguerų šoka su marškinukais. Osvaldo, didžiulis autoritetas pačių milonguerų tarpe, „Canning‘e“ po pirmojo parodomojo šokio, prieš antrąjį nusiėmė švarką, judesiais prieš tai parodydamas, kad labai karšta ir jam be švarko šokti būtų patogiau.
Vyrai visa savo apranga labai gerbia moteris. Todėl suprantu Rubeno pasipiktinimą, kai moterys to nevertina. Jis pasakojo, kaip viena jo pažįstama vokietė milongoje suvalgė picos gabalą laikydama rankomis ir atsainiai perbraukusi jomis per servetėlę jau buvo pasiruošusi šokti. Rubenas sako, pagalvok tik, ji galėjo savo riebaluotomis rankomis ištepti vyrui švarką!
Moterų apranga ypač įvairi stilių ir spalvų atžvilgiu. Dauguma apsivilkę suknutėmis, kai kurios – kelnėmis, bet tos kelnės itin elegantiškos. Kai kurios moterys „blizga“ tiesiogine ir perkeltine prasme, kitos apsirengę ir visai kukliai. Bet visos atrodo moteriškai ir elegantiškai. Čia nėra tango rūbų kulto. Prisimenu, norėdama nusipirkti ką nors „labai tangiško“, Alicijos Pons ir šalia buvusių jos draugių milonguerų paklausiau, kokias tango rūbų parduotuves jos galėtų man rekomenduoti. Jas klausimas nustebino. Sako, mes nežinom, nes į specializuotas tango parduotuves nevaikštom. Jos gal daugiau skirtos turistams ar scenoje šokantiems tango šou.... Mes tiesiog nusiperkam eilinėse rūbų parduotuvėse mums patikusį rūbą, su juo ir šokam tango...
Kai kurie šokėjai, tiek vyrai, tiek moterys, puošiasi daugiau, kai kurie mažiau, bet visada išlaiko gerą skonį. Susidariau bendrą įspūdį, kad vyrai niekada neprašaus apsirengę kostiumu ar bent jau geros kokybės marškiniais, o moterys – elegantiška, kad ir paprasto kirpimo suknute.
Net jei ir nespėdavau grįžti namo, visada turėdavau kuprinėje pasiruoštą elegantišką rūbelį persirengti prieš milongą. Puoštis aš ir šiaip mėgstu, kaip ir visos moterys. Įvairiose Europos milongose plunksneles išsikedendavau dar ir pragmatiniais sumetimais - kad būčiau pastebėta: aptempta suknytė, riesta nosytė, išryškintos akytės, žavi šypsenėlė – sėkmė būdavo garantuota iš anksto. Argentinoje su savo vertę žinančiais šokėjais šie „triukai“ nepraeidavo... Kad ir kaip visa ryški žibindavau žvilgsniais milonguerus, jie žvelgdavo kiaurai pro mane į už manęs esančią sieną, lyg būčiau stiklinė... Pirma tanda būdavo su tango pradedančiu argentiniečiu, flirto ištroškusiu vyruku arba užsieniečiu. Pirmiesiems tai būdavo galimybė pasišokti, antriesiems – galimybė pabandyti užmesti meškerę, tretiesiems – pristatyti save vietinėms moterims, nes jos jokiu būdu nesutiks su juo šokti, iki nebus tikros jo šokimo kokybe.
Šokių aikštelėje pirma tanda kiekvienam naujokui, ir man, būdavo egzamino laikymas. Tik po sėkmingai išlaikyto egzamino milonguerai lyg „praregėdavo“ ir imdavo mane matyti. Taigi ten, kur iš tiesų šokamas tango, per milongas natūraliai vyksta ne išvaizdos, bet šokio kokybės atranka. Rubenas man pabrėždavo, ir aš pati ten būdama mačiau, kad milongos – tai ne praktika – jose maloniai leidžiamas laikas ir stengiamasi „padegustuoti“ kuo kokybiškesnio tango. Milongos nėra vieta mokytis ar kitą mokyti. Todėl, jei save geru laikantis šokėjas per milongą kviečia blogiau šokančią moterį (galbūt gražesnę, seksualesnę), palikdamas šalia jos esančią šokančią subtiliau, tai parodo jo nesugebėjimą vertinti tango kokybės, jo tango nebrandumą šia prasme.
Kita vertus, kartais matydavau seną milonguerą sėdintį kartu su jaunute katalogine gražuole. Tada Rubeno klausdavau: „Kaip čia yra? Juk sakydavai, kad Argentinos milongose – svarbiausia –šokio kokybė. Prie gretimų staliukų sėdi vyresnės nuostabiai tango šokančios moterys, o jis „kadrina“ tikrai mažiau tango patyrusią, bet neabejotinai gražesnę“. Rubenas atsakydavo: „ Kadrina“, bet pažiūrėk, ar šokdina... Be to, deja, tenka pripažinti, kad tango tampa vis labiau „vartotojiškas“ ir čia... “
Mano apranga mažai, jei iš viso, įtakojo kvietimų šokiui intensyvumą Argentinoje. Pirmą dieną man sunkiai sekėsi apskaičiuoti laiką ir į milongą teko eiti neužsukus į namus ir nepersirengus - su kasdiene „bliuskute“ (aš kasdien į kuprinę jų būdavau įsimetus 3-4, nes per dieną turėdavau po kelias pamokas). Buvau su kasdieniais rūbais, be vakarinės kosmetikos - „pilka pelė“ tarp elegantiškųjų argentiniečių. Nepaisant to, buvau kviečiama be paliovos. Taigi mano rūbo ryškumas Argentinos milongoje man įtakos neturėjo. Jaučiau, kad čia svarbiausias kriterijus – šokio kokybė. Visgi puoštis norėdavosi, ir net tik dėl prigimties...
Ten būdama pradėjau jausti, kad puoštis noriu dėl atsiradusios vidinės būtinybės suteikti kiekvienam savo šokio partneriui kuo malonesnį jo akiai vaizdą iš... dėkingumo. Dėkingumą jaučiau dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, dėl to, kad man nereikėdavo maldauti jo žvilgsniu „nebūk išdidus, pakviesk mane, aš taip noriu pašokti“ – jis pats aktyviai ieškodavo mano akių, žvilgsniu klausdamas „ar galėčiau tikėtis tavo sutikimo šiam šokiui“,....... dėl to, kad susitikus šokių aikštelėj jis man leisdavo pajusti, kad tai aš suteikiau jam malonę, jog sutikau, o ne jis man, kad pakvietė,....... dėl to, kad jis mane apkabindavo jautriai iki pat savo pirštų galiukų ir saugodavo kaip brangiausią sutvėrimą per visą šokį iki pat jo pabaigos,......dėl to, kad kiekviena savo ląstele jausdavau, jog jis šoka taip ir tam, kad visų pirma būtų gera man,...... kad veda mane nuolat į mane įsiklausydamas,....... kad jis atranda begalę kažkur mano viduj slypinčių stygų, kurių aš net pati neįtariau turinti,....... kad jam be galo svarbu būdavo suprasti, ar jis suteikė man laimės savo šokiu.
Jei dauguma pasaulio vyrų bendrautų su moterimis taip, kaip argentiniečiai su jomis šoka, tai agresyvios feminizmo apraiškos numirtų natūralia mirtimi...
Batai
Keičiami ne prie stalo
Pirmą vakarą prieš įžengiant pro milongos duris, Rubenas mane pristabdė ir šnibžtelėjo: „Žinok, jei persiausi batus atsisėdusi prie staliuko, vietiniai iš karto supras, kad esi užsienietė“. Ech, pagalvojau, čia man dar yra kur patobulėti. Iš tiesų turiu tą netikusį įprotį… Po to kiek tik kartų žiūrėjau, niekada niekur jokių besimėtančių batų po staliukais nematydavau. Jiems persiauti yra tualetai ar klubų prieškambariai. O gatvės batai paliekami arba rūbinėje, arba maišiuke rankinėje.
Pastebėjau, kad kai kurie gerai šokantys vyrai mėgsta avėti šviesiais batais, kad pėdos geriau kontrastuotų su tamsesne grindų spalva ;-)
Argentinietės moterys šoka su įvairaus aukščio kulniukais. Kartą mačiau vietinę vienos milongos šeimininkę, šokančią su elegantiškais aukštais, bet pilnapadžiais batais. Visgi dominuoja aukštas 8-9 cm. smailas kulniukas. Net 60-70 metų senjoros šoka su tokio aukščio bateliais. Man iki šiol lieka paslaptimi, kaip atlaiko jų kojos.
Kelis kartus per pamokas mokytojos argentinietės nusiėmė savo batukus, kad geriau matyčiau, kaip su žeme kontaktuoja jų pėda. Jau prieš tai žinojau, kad lotynų amerikiečių yra didesnis tarpas tarp kojos pirmo ir antro pirštų, nei pas mus. Bet žiūrint į jų nuogas pėdas man pasirodė, kad tarpai tarp visų kojos pirštų yra didesni, nei mūsų. Toks įspūdis, kad jų pėda ties pirštais platesnė, tokios struktūros, lyg kuo didesniu paviršiumi pasiruošusi kabintis į žemę.
Užuodžiama „apranga“
Maloniai kvapni ir labai svarbi
Per visą tą laiką BsAs tik vieną kartą šokdama uosčiau alaus, žuvies ir dar kažkokio salsvo kvapo prisigėrusius gaurus. Kad ir labai nemandagu buvo, teko nutraukti tandą, nes nuo to kvapo mane pradėjo pykinti.
Šokdama jausdavau, kad visi kvepia neįkyriai kokybiškais kvepalais po šviežiai priimto vakarinio dušo. Rubenas man pabrėždavo, kad jie tiesiog paranojiškai dėmesingi savo kūno higienai, nes tai irgi viena iš pagarbos šokio partnerei(ui) išraiškų.
Kadangi ne visada suspėdavau prieš milongas grįžti į namus, tai vakarinius dušus improvizuodavau milongų vonios kambariuose. Čia visada sutikdavau pilna damų, kurios ir prieš miloną, ir tarp tandų aktyviai darbuodavosi dantų šepetėliais, muilais, kūno želė, dezodorantais, kvepalais......
Sėdėjimo vieta
Pirma eilė gerai, bet paskutinė – dar ne pasaulio galas
Kaip žinia, geriausios vietos prie pirmos eilės staliukų. Yra priimta, kad vietiniai vienodo lygio šokėjai sėdi prie vieno staliuko.
Įėjus į salę palauki, kol šeimininkas tave pasodins.
Pirmose eilėse sėdėdavau tais atvejais, kai:
- į tą milongą ateidavau nebe pirmą kartą (nežinau kaip, bet šeimininkai labai gerai įsimindavo veidus ir pirmą kartą nukišę į paskutinę eilę, antrą kartą būdavo žymiai svetingesni);
- ateidavau su Rubenu;
- Rubenas šeimininkui pasakydavo, kad aš su juo, nors ir sėdėdavom prie skirtingų staliukų (kad galėtume šokti su skirtingais partneriais).
Noriu pasakyti, kad „galiorkoje“ irgi labai smagu. Tai, sakyčiau, net savotiškas iššūkis.
Noriu pasidalinti vienos pirmųjų milongų įspūdžiais su mūsų moterimis. Dauguma mūsų moterų šoka labai gerai, todėl mano vietoje jos gali įsivaizduoti save, ir pasiskaitę nedvejoti, ar verta važiuoti į BsAs, jei nebus kas ten kviečia šokti (tokių dvejonių iš mūsiškių esu girdėjusi). Dar ir kaip bus! Mielosios, teks sugalvoti įvairiausių priemonių, kaip nesusitikti norinčių pakviesti vyrų žvilgsnių, kai norėsite pailsėti!
Taigi, prisimenu, pirmąjį penktadienį nuėjau į Humberto I g-vėje esančią milongą, labai didelę ir prašmatnią. Salės šeimininkė priėjo, paklausė ar aš viena, ir nuvedė pasodinti kažkur į galą. Be to, buvau apsirengusi nei šiaip nei taip (buvau nespėjusi grįžti po pamokų, o važinėti pirmyn namo per visas Buenos Aires ir vėl atgal buvau per daug pavargusi). Taigi „karjerą“ milongoje pradėjau ne visai prekinės išvaizdos ir ne visai strategiškai patogioje vietoje. Prisiklausius visokių pasakojimų, kaip ilgai tenka laukti, kol kas pakvies, buvau nusiteikusi itin kantriai. Vos tik prisėdau kuprinę kišdama kur saugiau po kėde ir tuo pačiu metu dairydamasi, pastebėjau vieną vyruką, klausiamai į mane žiūrintį. Štai ir visas sudėtingumas. :-)
Šokau visas tandas iki vienos. Nejaukiausias momentas būdavo, kai iš „galiorkos“ reikėdavo prasibrauti iki šokių aikštelės per siauručius pirmos ir atros eilės staliukų eilių tarpelius, atsiprašinėjant ten tebesėdinčių moterų, kai netyčia praeidama užkliudydavau jų kėdes. Panašiai savo įspūdžius kažkada pasakojo ir Asta. Taigi tai, kad esi niekam nežinoma užsienietė, visiškai nereiškia, kad vakarą leisi šokdama tik mintyse.
Vėliau susidurdavau su kitu klausimu – kaip išvengti kvietimų, norint pailsėti ar pažiūrėti į kitus šokančius. Kartais reikėdavo geležinių nervų nepasižiūrėti į tą pusę, iš kur jausdavau atkakliai žvilgsniais siunčiamus signalus. Visada atsirasdavo ir tokių, kurie eidavo tiesiai prie staliuko... Atsisakydama jausdavausi nepatogiai. Atradau itin veiksmingą būdą, kaip to išvengti: užsisakydavau kokią bandelę ir ją labai…labai… ilgai ir lėtai…lėtai… kramsnodavau… Kramsnodavau ir galvodavau: tai toks išradimas, kurio grįžus namo tikrai neprireiks :-)
Žvilgsniai, kviečiantys šokti
Tai mandagu ir saugu
Būdama Argentinoje savo pojūčiais patyriau kodo kviesti žvilgsniais prasmę. Tai susiklostė tradiciškai ir tapo būdu tarpusavyje bendrauti, nepažeidžiant kito žmogaus vidinės gerovės. Juk milongoje visi nori jaustis gerai!
Yra daug priežasčių, kodėl vyras ar moteris su kuo nors gali nenorėti šokti to ar kito šokio. Gal nori pailsėti, ar laukia kitos muzikos, ar šiaip ne ta nuotaika, gal su tuo partneriu jis ar ji yra numatę šokti kitą tandą vėliau…
Prisimenu, Rubenas vienos tandos metu pamatė mane šokant su ne itin tiksliai vedančiu šokėju (čia buvo tas atvejis, kai man nepatogu buvo atsisakyti vyrukui, priėjusiam manęs kviesti prie staliuko). Po tandos Rubenas tiesiog pribėgo prie manęs ir perspėjo: „Būk atsargi, nesusitraumuok!“
Pastebėjau, kad už Argentinos ribų vyrai dažnai neteisingai supranta moters atsisakymą šokti. Jie mano, kad tai dėl jos arogancijos. Tikrai ne. Tai dėl jos baimės save traumuoti.
Moteris - priimančioji energiją. Ji priima tą energiją, kurią jai siunčia vyras. Jei partneris tobulesnis, ji tobulėja kartu su juo. Jei partneris nepatyręs, ji smunka kartu su juo. Vyras netiksliu, nejautriu ar grubiu vedimu, skubėjimu, tampymu, stumdymu, moterį gali tiesiog energetiškai „suluošinti“. Po tokio šokio jautiesi disharmonijoje su pačia savimi, lyg iš vidaus sudarkyta. Aš net sunkiai randu žodžių tiksliai įvardinti tai būsenai. Tai labai sunkiai ištveriama. Jautiesi taip, lyg kažką sulaužyto norėtum išmesti iš savo vidaus. Prisimenu Rubeno žodžius apie tai: „Su geru šokėju moteriai norisi mirti jo glėbyje, su nejautriu – jai tiesiog norisi mirti“.
Todėl Argentinoje ir kviečiama žvilgsniu – paliekant galimybę moteriai to žvilgsnio „nepastebėti“ ir taip mandagiai atsisakyti.
Vyrams noriu išduoti vieną mažytę mūsų, moterų, paslaptį - mes turime akis galvoje visur: priekyje abipus nosies, šonuose prie ausų, net pakaušyje! Visos tos akys mato net prieblandoje ir mato toli. Taigi, su kuo trokštam šokti tą ar kitą šokį, tą visada reikiamu momentu pastebim! :-)
Girdėjau, kažkas kažkada iš pabuvusių BsAs milongose sakė, kad žvilgsnių sistema čia sudėtinga. Mano patirtimi nieko čia sudėtingo nėra. Viskas labai paprastai ir efektyviai veikia. Ypač patogu tose milongose, kur vyrai sėdi vienoje salės pusėje, o moterys – kitoje. Bet ir ten, kur visur sėdi visi, susigaudyti galima.
Prasidėjus muzikai, vyrai neskubiai žvilgsniais „keliauja“ pro sėdinčias moteris. Yra tokių, kurie iš anksto nusižiūrėję partnerę, tai stebeilijasi labai konkrečiai į ją.
Taigi vyrai žvilgsniais žvejoja, o moterys akimis gaudo tas vyrų žvilgsnių metamas meškeres. Na, tikrai paprasta!
Kai vyras yra numatęs ką nors kitą, jis pro tave žvilgsniu praslenka kaip pro stiklinę sieną. Jei tai tavo pažįstamas, tai susitinkant žvilgsniams jis gali tau trumpai šyptelėti pasisveikindamas, paprastai sustiprindamas tą pasisveikinimo įspūdį atatinkamu rankos mostu, ir „nuvažiuoti“ žvilgsniu į kitus medžioklės plotus. Tikrai skiriasi pasisveikinimo žvilgsnis nuo kvietimo šokiui žvilgsnio!
Kai matau, kad vyras stabiliai žiūri mano kryptimi, aš irgi ties juo žvilgsnį užlaikau ir pasitikslindama krypt galvute. Jis tada palenkia galvą, pasitikslindamas, ar tikrai. Aš tada „krypt ir šypt“ jam. Tik įsitikinęs, kad kontaktas žvilgsniu suveikė, vyras pakyla iš savo vietos. Tada jis eina manęs kviesti. Aš sėdžiu kuo ilgiau savo vietoje irgi ne dėl išsidirbinėjimo, bet kad būčiau visai tikra, kad jis kviečia būtent mane.
Buvo vienas atvejis, kai sėdėdamos labai arti viena kitos pakilom abi iš karto. Tada buvo kviesta ta kita moteris. Hm, tai ką dabar daryti, pagalvojau, kažkaip kvaila grįžti ir sėstis atgal. Nieko geriau nesugalvojau, kaip tik nueiti lygtai į vonios kambarį. Paskui internete perskaičiau panašių įspūdžių. O, pagalvojau, tai man jau pažįstama :-) Buvo ir atvirkščias variantas. Kai manęs atėjo kviesti iš karto 2 vyrai. Tas kitas sėdėjo už pirmojo, ir, matyt, pamanė, kad visas pokalbis žvilgsniais buvo skirtas jam. Kaip tokiu atveju elgtis, manęs niekas nebuvo painstruktavęs. Nieko kito negalėjau sugalvoti, kaip tik „nepamatyti“ to antrojo. Paskui akies krašteliu pastebėjau, kad jis taip pat pasuko link vonios kambario.
Vyras, jei jis kamikadzė, aišku, gali be išankstinio susitarimo akimis eiti prie moters staliuko ir taip kviesti ją šokiui. Bet čia moterys - tai ne mūsų kraštų pelenės. Čia jos turi itin didelį gerai šokančių ir svarbiausia, norinčių šokti, vyrų pasirinkimą. Jei ji to vyro šokimo lygio nežino, arba tiesiog to šokio su tuo vyru šokti nenusiteikusi, ji tiesiog nesutiks. Aš irgi buvau kviečiama prieinant prie mano staliuko ir tikrai pasijusdavau nejaukiai – atsisakyti nemandagu, sutikti – rizikinga. Kelis kartus iš mandagumo (paskui jau iš tyrinėtojos smalsumo šokimo lygiui palyginti su tais, kurie kviečia akimis) buvau sutikusi ir visus kartus nusvilau. Padariau išvadą: Argentinoje prie staliukų eina ir kviečia arba užsieniečiai, šokių aikštelėje nežinomi ir todėl praradę viltį ką nors prisikviesti žvilgsniu, arba „lūzeriai“ argentiniečiai. Vienu ir kitu atveju šokimo malonumą jie suteikdavo tokį, kad po kiekvieno šokio melsdavau, kad juo tanda ir baigtųsi.
Kai šiuos įspūdžius papasakojau Rubenui, jis palingavo galva ir tepasakė: „Žinok, kuo geresnis šokėjas, tuo iš toliau jis sugebės tave prisikviesti žvilgsniu“.
Tada pradėjau domėtis, o iš kokio nuotolio galima susibendrauti žvilgsniais? Tam labai gerai tiko „Nino Bien“ milonga. Ten yra didelė pailga ir gerai apšviesta salė. Žvelgdavau į vyrus, esančius toliausiai – gal už kokių 30-40 metrų, gal dar toliau. Žvilgsnių laidai veikdavo be sutrikimų! Bet pavyzdžiui, „Canning“ milonga tuo atžvilgiu nėra patogi. Salė didelė, pritemdyta, žmonių daug. Tai labai apriboja pasirinkimą – šoki tik su tavo areale esančiais šokėjais – kitų tiesiog nematai. Išskyrus tuos, kurie tave jau žino. Jie, pamatę tave šokių aikštelėje, po tandos keliauja link tavęs aplink visą „Canning‘ą“. Tada kviečia, aišku, prieidami, bet ir tai ne iš arti ir tik žvilgsniu. Sistema tokia. Stebėjau vieną vyrą, savo naują pažįstamą. Jis buvo toli toli kitame salės gale. Prasidėjus tandai, mes lyg ir susižvalgėme, bet matyt, nei vienas nebuvome tuo tikri, nes prieblanda ir atstumas didelis. Mačiau, kaip jis pakilo iš savo vietos, neskubėdamas apsuko ratu pusę „Canning“ salės (kol ėjo, tai ir šokis beveik baigėsi). Likus kokiai keliolikai metrų iki manęs atsistojo, taip, kad būtų mano akiratyje, ir tada dar kartą žvilgsniu pasitikrino. (Ta proga prisimenu, ko mus mokė Graciela Gonzalez: „Jei vyras nori iškviesti moterį šokti, jis turi atsirasti prieš ją. Dėl kitų, mielosios, nesivarginkit“.
Canning
Ko gero dėl įvairių priežasčių (tolimas atstumas, blogas apšvietimas, blogas regėjimas, etc.) procesas kai kuriose milongose vykdavo maždaug taip. Prasidėjus tandai dalis vyrų vorele neskubiai lyg tarp kita ko, koja už kojos neskubaus pasivaikščiojimo žingsniu eidavo salės pakraščiu, naudodami tuos pačius žvilgsnių kodus. Iš pradžių tokius vaikštančius vertindavau įtariai, bet be reikalo. Jų tarpe buvo dieviškų šokėjų. Kiek prisimenu, jie visgi išlaikydavo pagrindinę taisyklę: kviesdavo iš pakankamo atstumo (palikdami galimybę moteriai jų „nepastebėti“) ir tik žvilgsniu.
Atsargumo reikia su į kelnių kišenes rankas susikišusiais ir atsainiai vaikštančiais tipais! Jie praeidami žvilgsniu tavo pusėn neapsiriboja, o primygtinai linkteli taip, lyg ragintų. Bent jau atsisakyti tokiems galima lengvai, joks sąžinės kirminiukas nesukruta. Kiek tik pavyko pastebėti, tie tipai būdavo ne iš Argentinos.
Pakvietimai priklauso ir nuo to, kokia tai milonga: liberalesnė ar labiau konservatyvi, vienišių ar porų milonga.
Beje, net vienišių milongoje moterį galima kviesti tada, jei prie to staliuko nėra vyro. Jei mato, kad ši moteris su vyru, tai paprastai ji nekviečiama. Arba prieinama prie staliuko, ir atsiklausiama visų pirma moters draugo leidimo, tada – pačios moters leidimo. Jei kviečiama iš karto moteris (tai nėra itin mandagu), ji turi atsiklausti savo partnerio leidimo.
Tik atrodo, kad žmonių daug ir kad esi pasimetęs bendroje masėje. Iš tiesų visi viską stebi. Pavyzdžiui, vienoje vienišių milongoje mes su Rubenu sėdėjome prie skirtingų staliukų, bet Rubenas laikas nuo laiko prie manęs prieidavo ką nors šnipštelti. Mane išvedęs šokti vyras dar kartą atsiklausė, ar aš tikrai viena, ar „tas džentelmenas“ tikrai ne mano vyras, ar jam tikrai leidžiama mane pakviesti, nors visą vakarą sėdėjau prie visiškai atskiro nuo Rubeno staliuko!
Vietinėse milongose renkasi daugiau sava publika, labiau vieni kitus pažįstantys, artimiau bendraujantys. Tai irgi turi tam tikrų niuansų bendrai atmosferai bei kvietimo šokiui sistemai. Jei vyras nori pakviesti savo bičiulę, kuri čia viena, arba jei iš anksto žino, kad jo draugų pora šoka ne tik tarp savęs, standartinio ceremonialo nereikia, galima ir paprastai – pakviesti moterį žodžiu. Taip kviesdamas jis turi būti tikras, kad moteris su juo mėgsta šokti. Todėl tai galioja tik ten, kur žmonės viena kitą gerai pažįsta.
Prieš prasidedant šokiui
Jie dėkingi ir niekur neskubantys
Iškvietęs šokiui vyras visa savo esybe leidžia tau pajusti, kad jam suteikei malonę, o ne atvirkščiai. Ne išimtis ir žymūs šokėjai. Jie dar atidesni. Pavyzdžiui iš Youtube daug kam gerai žinomas Oscar Casas, pakvietęs mane šokti, visų pirma padėkojo: „Ačiū, kad priėmėte mano kvietimą“. Kiti to nepasako, bet tą jauti. Man atrodo, tai yra jų natūralus vidinis nusiteikimas moters atžvilgiu, kuris spinduliuoja.
Pradėjus groti muzikai poros stovi aikštelėje, lyg visai nesiruošdamos šokti – kalbasi, klauso muzikos. Vyrai žinomos muzikos klausosi taip įdėmiai, lyg pirmą kartą ją girdėtų. Pirmus taktus toks veiksmas ir tevyksta. Tik tada, kai vyras „SUSIJUNGIA“ SU MUZIKA pagal savo nuotaiką, erdvę, turimą partnerę, tik tada jis apkabina moterį, suteikia laiko jai savo glėbyje patogiai įsitaisyti, savo pojūčių receptoriais patikrina, ar ji ten gerai jaučiasi, ar atsipalaidavusi (jei ne – padeda jai išsiūbuojamuoju judesiu...), ir tik tada žengia pirmą žingsnį...
Glėbys
Tai, ko labiausiai ilgisi iš BsAs išvažiuojančios moterys
Vienoje argentinietės knygutėje apie milongas skaičiau, jog ji klausdavo svetimšalių moterų, ko jos labiausiai ilgėsis išvykę iš Buenos Airių. Dažniausiai moterys atsakydavo – argentinietiško glėbio.
Abrazo. Tas magiškas žodis. Būdama miesto knygynuose, aš esu mačiusi įvairių knygų apie tango. Kai kurių jų pavadinimas būdavo tiesiog - „Apsikabinimas“, arba „Apsikabinimo paslaptis“. Įsivaizduokit, visa knyga parašyta apie tango apsikabinimą!
Apsikabinimas – tai visas neskubus ritualas.
Dar seniai, tik pradėjus šokti tango, esu pajutusi – koks apsikabinimas, toks bus ir šokis....
Argentiniečiai tango šokiui tave apkabina neskubėdami, iš lėto, jautriai. Labai švelniai, bet tuo pačiu stipriai tave po truputį „uždaro“ savo glėbyje. Tas glėbys labai tvirtas, bet niekur nei kiek „neveržia“. Jis nėra kietas kaip šarvas, jis nėra laisvas kaip vėjo pamušalas, jis nėra abejingas, bet ir ne gašlus. Jis patikimai tave saugantis. Tas glėbys psichologiškai tave saugiai izoliuoja nuo išorinės aplinkos, nuo kitų šokėjų ar žiūrovų.... Jame labai jauku ir itin patogu. Tame glėbyje apsalsti lyg nuo medaus, apgirsti lyg nuo vyno, užmiršti visus mylimus ar kada mylėtus vyrus ir tiesiog palaimingai būni... Tu jauti, kad tas glėbys skirtas TIK TAU!
Šokant tas glėbys gyvena savo gyvenimą, jis “kvėpuoja” ir „kalba“.
Yra visokiausių aforizmų, palyginimų apie tango apsikabinimą. Vis galvoju, ar galima akademiškai išmokyti to apkabinimo? Gal. Yra tam tikros taisyklės ir „techniniai“ momentai. Bet kai pamatydavau, su kokiu natūraliu galantiškumu pro metro duris mane praleidžia praeivis vyras, kai pajusdavau, kokio nuoširdumo neįkyria ir šilta šypsena mane pasitinka picerijoje picų kepėjas, kai žiūrėdavau, kaip žaviai gestikuliuoja kažką man pasakojantis mane vežantis taksistas, imdavau abejoti tokio akademinio mokymo galia.... Gal tai tiesiog kraujyje - ta vidinė emocinė elegancija.
Būdama Argentinoje užčiuopiau, kur vietiniai vyrai saugo stebuklingą savo glėbio galios raktelį. Ne muzikalume, ne kūno lankstume, ne ilgalaikėse šokio treniruotėse. Tas raktelis slypi jų itin pagarbiame požiūryje į moteris... Nuo to prasideda glėbys ir pats tango.
Rubenas, turėdamas gerą humoro jausmą, taikliai pastebėjo: „Mes kaip rūpestingi sodininkai, auginame ir puoselėjame gražiausius savo augalus – moteris, kurios kaip gėlės. Na, kartais, tiesa, savo sode auginame dagiau, nei po vieną gėlę, bet kiekvieną puoselėjame, kaip vienintelę.“ :-)
Šokis
Jorge Manganelli: „Šokant vyrui svarbiausia yra tikslumas, o moteriai – jautrumas“
Jų muzikalumas. Jie nešoka PAGAL muziką, JIE ŠOKA PAČIĄ MUZIKĄ, kiekvieną jos virptelėjimą. Kai su jais šoku, aš jaučiu, kad jie tą muziką groja manimi, tarsi nesuskaičiuojamą galybę stygų turinčiu muzikiniu instrumentu.
Nuo kur prasideda jų tango judesys. Savo tango mokytojos argentinietės Alicijos kartą paklausiau – bet kodėl, sakykit, taip išsiskiria argentiniečių vyrų vedimas?! Argentiniečiai veda taip, kad....aaahhh....... Ir aš užsimerkdama išleidau nevalingą jausmingą tylų atsidūsėjimą. Alicija nusijuokė, ir sako: „Tu čia tiksliai achtelėjai. Ir aš jaučiu po šokių su jais tokį pat ....aaahhh.....Gal tai todėl, kad tie vyrai supranta dainų žodžius. Gal tai todėl, kad tai yra jų kultūros dalis, jų identitetas. Kai šoku su jais, jaučiu, kad PIRMAS JUDESYS YRA JŲ VIDINIS JUDESYS, o visi kiti kūno judesiai tik seka tą pirmąjį – vidinį.“
Energija ir vidinė ramybė. Viena mano BsAs sutikta moteris, tokia pat tango turistė kaip ir aš, įdomiai pastebėjo, kad argentiniečiai vyrai šokdami neprakaituoja. Hm, nustebau aš, bet juk iš tikro! Šia mintimi pasidalinau su Rubenu. Jis atsakė: „Tai todėl, kad argentiniečiai neeikvoja savo energijos be reikalo“.
Jie šoka su tokiu ramumu, lyg kiekvienam judesiui turėtų amžinybę laiko...
Vyrai neskuba su kiekvienu ritmo dūžiu padaryti po judesį. Nieko tokio, vienas tvinksnis praėjo, kitas ateis. Jie niekur neskuba. Laukiant kito tvinksnio poroje lyg kaupiasi energija. Reikia laiko energijai susitvenkti. (Jei yra pernelyg skubama, ta energija lyg sutraukoma. Tada jauti vidinę sumaištį ir chaosą). Kai tik energijos prisikaupia pakankami, jie ją lyg paleidžia nauju judesiu...
Net greitai šokdami jie išlaiko vidinę ramybę ir nei kiek neįsitempia.
Jie sukuria energiją, nenaudodami raumenų jėgos, atvirkščiai – jie atsipalaiduoja (bet nesubliūkšta).
Jie sugeba sukurti energiją, patys išlikdami ramūs. Tai moteris nuginkluoja...
Judesiai genialiai paprasti. Jų judesiai ir labai paprasti, ir labai įvairūs. Paprasti, nes nedaro iš anksto pasiruoštų ar išmoktų choreografinių schemų. Daugiausiai jie tiesiog vaikšto. Įvairūs, nes kiekvieno judesio, žingsnio ilgį, dinamiką, charakterį apsprendžia muzikinis garsas ir tuo garsu pajusta ir judesiu perteikta energija.
Per pamokas jie irgi mokosi tam tikru žingsnių schemų. Jie mokosi jų, kaip kad pianistas treniruoja savo rankas grodamas gamas ar etiudus, suprasdamas, kad tai - ne galutinis kūrinys; tai skirta pratyboms, bet ne koncertui.
Esu šokusi su tuo pačiu argentiniečiu per pamoką ir paskui per milongą. Per pamoką jis buvo uolus mokinys, kantriai mechaniškai zulinantis mokytojo parodytą kombinaciją. Bet per milongą viskas pasikeitė. Tai jau nebebuvo mechaniškai atliekama kombinacija. Jis į ją „įpūsdavo“ jausmo, kiekvieną kartą vis kitokio, pagal muziką, tad ir ta pati kombinacija kiekvieną kartą jausdavosi kitaip. Ji tapo nebe mechaniniu judesiu, bet gyvybe.
Figūros ir papuošimai. Jie niekada šokio neperkrauna figūromis. Mosteli kokią, ir vėl toliau eina...stovi...eina....stovi. Nesuprantančiam iš šalies net gali atrodyti lėtoka ir nuobodoka. Bet kai pats esi pabuvęs to glėbio viduje, žinai, jog tuo metu jame vyksta milimetrinės iš šalies akimi beveik neįžiūrimos muzikoje girdimos ir kūnais atkartojamos vibracijos, kurios nuvilnija bangomis abiem kūnais.
Figūrų gausa paprastai atvirkščiai proporcinga patiriamam šokio malonumui. Kita vertus, patyrę šokėjai ant pradedančių dėl to nepyksta, o atlaidžiai šypteli – „nei vienas neišaugom nežaisdamas“.
Papuošimai naudojami labai saikingi: tiek, kiek tos puošybos jie girdi muzikoje. Ypač tai aktualu moterims. Jei matydavau standartiškai gražiai patemptas kojytes, pradedančias daryti standartinę išmoktų papuošimų virtinę, žinok, tai greičiausiai ne argentinietės, o Europos ar Amerikos grupinių „moterų technikos“ pamokų dalyvės. Argentinietės, kaip ir jų vyrai, niekada neprasilenks su muzika – judesiu, energija, taip pat ir papuošimais. Jie nebus iš anksto „numatyti“, o spontaniški, individualūs ir su saiku.
Įsižeminimas. Jiems būdingas itin tvirtas ryšys su žeme (grounding). Pagal tai retai kada suklysdama atskirdavau argentinietį nuo atvykusiojo, kad ir labai gerai šokančio.
Kai jie šoka, jų kojas ir visą jų svorį prie žemės lyg trauktų kokie magnetukai. Kojų sklaidymasis ore, visokie „kikinimai“ – blogo tono ženklas. Kojos piešia visokius ratus, paraboles ir kitas fantastiškiausias figūras, bet ant žemės. Jie kojas kartais ir pakelia, bet tik „su magnetukais“ - taip, kad idėjiškai jos nepraranda kontakto su žeme.
Kai žiūrėdavau į jų pėdas, besileidžiančias ant žemės, tai atrodydavo, kad jie tomis pėdomis grojo girdimą muziką. Atrodydavo, kad garsas, išgirstas ausimis, pereidavo per jų kūną ir pėdomis nusklęsdavo ant žemės...
Pakylėjimas. Mano mokytoja Yuyu sakė: „Šokant tango viršutinė kūno dalis yra pakylėta, nes siela pakylėta“. Žinau tam tikrus techninius momentus, kaip priimti „tangišką“ kūno poziciją. Su čionykščiais vyrais tą techniką retai kada prireikdavo prisiminti. Jie taip pasižiūrėdavo, taip prieidavo, taip paimdavo į glėbį, kad mano kūnas be jokių mano pastangų, pats pasikylėdavo ir pasiruošdavo skrydžiui. :-)
Tik tiek, kiek reikia. Kai kada atokiau esantis Rubenas, man savo veido išraiška parodydavo, kad einantysis manęs kviesti yra superinis milonguero. Per pirmą šokį aš nieko ypatingo nepajusdavau. Šokti būdavo paprasta, patogu, gera ir tiek. Po to antras šokis, trečias... Kiekviename šokyje milonguero pridėdavo vis naujų spalvų. Per paskutiniuosius tandos šokius jo visas kūnas vibruodavo kartu su tango orkestru, ir aš pajusdavau, jog to „niekuo neįpatingo“ šokėjo muzikos interpretacijos galimybės yra neišsemiamos...
Tuo milonguerai skiriasi nuo eilinių gerų šokėjų. Paprastai geri šokėjai linkę parodyti savo šokimo galimybes, milonguerai - niekada! Jie iš savo arsenalo išims tik tiek, kiek tuo metu pareikalaus muzikinė frazė ir tiek, kiek komfortiškai kartu jausis jo partnerė. Nei lašelio daugiau.
Komfortas ir globa moteriai. Tikrai geras šokėjas pradžioj jokių „vikruntasų“ neišdarinėja ir moteriai streso nesukelia. Jis eina ramiai ir „tiria“. Jis niekada neleis moteriai pasijusti kažko tai nesugebančiai. Jis visada bus vienu žingsneliu „už jos“. Prieš vesdamas į bet kurį kitą judesį jis būtinai moterį tam paruoš, ir tik tada...Tai tik atrodo, kad vyras visą laiką veda, iš tiesų jis pasiūlo moteriai eiti kartu ir laukia, kol ji ateis. Tik tada jis jai pasiūlo dar... Labai jauti, ar vyras tave skubina, gena, ar kviečia...
Jei moteris dėl nenorėjimo, nesupratimo ar nesugebėjimo neatlieka ko nors, jie jokiu būdu nebando tos kombinacijos užsispyrusiai kartoti vėl ir vėl.
Vyrai veda tikrai labai užtikrintai ir tiksliai. Tai ir leidžia moteriai pasijusti saugiai, atsipalaidavusiai.
Jie labai jaučia moterį. Atrodo, jie jaučia ne tik jos kūno architektūrą, bet ir jos vidinę būseną. Kai aš būdavau pavargusi, jie lyg ir apkabindavo atsargiau, nors aš niekada to jiems nesakydavau. Kai būdavau energingesnė, jie energingiau ir apkabindavo. Jei šokio metu nejučiom įtemdavau kokią nugaros ar rankos dalį, jie neskubiai uždėdavo plaštaką ties tą įtempta nugaros vieta, ją lyg sušildydavo, arba plaštaka ją lyg „pamyluodavo“ (be jokio vulgarumo, kaip kūdikiui - skaudamą popą).
Jei jiems kuo tai būdavo patogesnė kita mano rankos, plaštakos ar nugaros pozicija, irgi be jokių žodžių ar priekaištų labai švelniu vos juntamu judesiu ją pakoreguodavo, arba pasikoreguodavo patys.
Jie greičiau sau liežuvį nukąs, nei per milongą pasakys „atsistok ant dešinės kojos“, ar „daryk ocho“. Čia vyrai žino, kad jei moteris neina, kaip partneris tikisi vesdamas, tai reiškia tik vieną – vedimo netobulumą. Kiekvienai moteriai gali reikėti skirtingo vedimo, kad jai būtų aišku. Gero šokėjo paslaptis ir yra ta, kad su juo šokant kiekvienai viskas visada aišku. Atrodo, kito žingsnio ir neįmanoma padaryti.
Tango technika ir tango kokybė. Šie žodžiai ir jų turinys buvo nuolatinės Rubeno ir mano pokalbių, net ginčių tema.
Rubenas kartojo, kad technikos šiame šokyje nėra. Yra jausmas ir šokio kokybė. Aš jam vis priešgyniavau, kad šokio kokybės vienas iš elementų yra ir technika.
Šie ginčai man vėliau davė daug peno įvairiems pamąstymams ir gilesniam tango suvokimui.
Su laiku ir šokimo Argentinoje patirtimi aš ėmiau suprasti, kodėl Rubenas ignoruoja „technikos“ terminą tango šokyje.
Kartais šokdavau kokiame „Canning‘e“ su energija pulsuojančiu tobulai tango techniką įvaldžiusiu vyruku. Jausdavau, kad mano kūnui labai komfortabilu, kad šokti nepaprastai malonu, kad vėjas pro ausis tik švilpia, ir kad dėl to kūniško rojaus mano dūšiai darosi gera. JI LAIMINGA PLASNODAVO PASKUI KŪNĄ.
Paskui pakviesdavo koks senas milonguero – raukšlėtas, pakumpęs, patukęs, o kartais dar ir šlubas... Paklausydavo muzikos, apkabindavo, pastovėdavo, paskui neskubėdamas – šlep – šlep... Tokia būdavo šokio pradžia. Šokdama jausdavau, kad jis niekur neskuba ir nesivaiko jausmų ar potyrių. Jis tiesiog mane apsikabinęs, kartu su manimi klausydavo muzikos. Ta muzika vesdavo jo dūšią, jo dūšia – jo kūną. Jis judėdavo jausme (kaip Rubenas sakydavo – he is in feeling). Per tandą su senaisiais milonguerais būdavo toks jausmas, kad muzikos pakylėta DŪŠIA SKLĘSDAVO PIRMA, O KŪNAS, KAIP PAKLUSNUS TARNAS, JĄ SEKDAVO.
Suskambus naujos tandos muzikai, ilgiausios moteriškų žvilgsnių eilės būdavo prie senųjų šokėjų...
Teisybės dėlei pasakysiu, kad porą sykių ir jauni vyrai mane vedė taip, kaip tikri milonguerai.
Jų žavesio paslaptis. Argentiniečiai šoka gyviau, juslingiau, manau, dėl daugelio priežasčių. Viena jų – dėl to, kad jie tikrai mažiau už mus galvoja, kaip estetiškai ar teisingai techniškai daro tą ar kitą judesį. Jie ŠOKA SAU ir tiek.
Jie šoka taip, kokie yra patys, todėl kiekvienas šokantysis atrodo žavus ir nepakartojamas. Kartą būnant „El Beso“ milongoje per vieną tandą atkreipiau dėmesį į tuomet šokusias moteris ne argentinietes. Jos skyrėsi nuo vietinių ne tik šviesesniu gymiu, bet ir standartiniu šokimu. Jos šoko labai teisingai, labai estetiškai, bet labai trafaretiškai. Atrodė, kad jas visas kas nuėmė nuo to paties konvejerio. Rubenas į tą mano pastebėjimą atsakė: “Iš tiesų. Tai komercinių mokytojų grupinių pamokų pasekmė. Ta prasme jūsų bendruomenė yra mažiau sugadinta.“
Jų žavesio paslaptis
Argentinietiškas tango trikampis. Mes žinom, kad šokant yra tango trikampis: vyras, moteris ir muzika. Iki Argentinos aš šokdama dažniausiai jausdavau, kad mes, tie trys partneriai, visi esame lygiaverčiai. Argentinoje aš nuolat jaučiau, kad vienas iš tų 3 visgi yra svarbiausias – tai moteris. Vyras šoka jai ir dėl jos, o muzika jam padeda.
Kartą Gracielos Gonzelez kažkas paklausė: „Vyras, šokdamas tango, turi tiek daug „pareigų“, o kokia moters pareiga šokant?“ Graciela atsakė: „Tiesiog - mėgautis“.
Tango – meilės jausmą sukeliantis narkotikas. Būdama BsAs, apsėsta kokios minties ar apimta kokio jausmo, juos trumpai pasižymėdavau savo užrašų knygutėje, kad tie prisiminimai „nepabėgtų“. Grįžusi į Lietuvą vartydama tą knygutę radau kažkurios milongos metu tarp tandų paskubom padarytą įrašą: „Visos čakros atsidarę!“.
Čia vyrai nebijo liesti moterų. Jie myli kiekvienos moters moteriška pradą, kaip kad jų moterys myli kiekvieno vyro vyrišką pradą. Kartą šokau su vienu senyvo amžiaus ir itin negražiu vyru. Jo veidą bjaurojo kokia tai lūpos liga, dėl kurios ta lūpa buvo išpampusi, užimdama pusę jo veido. Šokant su juo, po truputį man ėmė blankti jo negrabaus kūno kontūrai, nykti jo subjauroto veido vaizdas iki mano glėbyje liko kažkas gryno, kas nebeturėjo jo vardo, jo metų anei jo išvaizdos. ... Tą kažką savyje ir kitame kartais žmonės atranda per religiją, per meditacijas... o kartais, pasirodo, per tango.
Iki pabūnant Argentinoje maniau, kad posakis: „Tango – tai 3 minučių meilės romanas“ – graži metafora. Argentinoje šokdama supratau, kad tai gryna teisybė. Po šokio tas jausmas lyg atsiskirdavo nuo konkretaus vyro. Partneris likdavo sau, o tas jausmas – sau. Pasibaigus milongai jausdavau fiziškai ir emocionaliai patiriamą įsimylėjimo būseną, bet be konkretaus adresato. Tas jausmas būdavo pats savaime, harmonizuodamas mane pačią ir mane - su supančia aplinka.
Tarp šokių
Glėbys žodžiais
Vienai dainai pasibaigus, kita labai greitai neprasideda. Lyg duodama laiko pereiti iš vienos emocinės būsenos į kitą.
Ypač vyresni yra gerai įvaldę meną bendrauti tarp šokių. Nors būdavo, kad ir jaunesni „neatsilikdavo“. Jie šypsodavosi man ir šnekindavo, net jei ispaniškai aš nė bum-bum. Tiesiog žiūrėdavo man į akis ir pasakodavo kažką gražaus savo kalba. Tai nebūdavo tuščias laiko leidimas. Jie apglėbdavo mane žodžiais. Tuomet aš lyg likdavau emociniame kontakte su tuo žmogumi tarp šokių, ir ryšys tarp mūsų nenutrūkdavo.
Kiek suprasdavau, tarp šokių būdavo sakomi visi įmanomi komplimentai man ir mano šokimui; klausdavo, ar aš malonėsiu su juo sušokti tą vakarą vėliau tandą kitą, arba klausdavo, ar šoku milongą, jei taip, „užsirezervuodavo“. Jei matydavomės nebe pirmą kartą, vadindavo mane vardu (neįsivaizduoju, kaip prisimindavo, gal po tandos kur užsirašydavo), išvardindavo kurią dieną ir kokiose milongose kartu esame šokę (kaip jie atsirinkdavo ir prisimindavo irgi nežinau). Šis dėmesys labai pamalonindavo.
Kartais gaudavau tokių komplimentų, kurie mane sugraudindavo. Pavyzdžiui, vienas gerbiamas milonguero po tandos švelniai mane pabučiavo ir padėkojo, kad šokdamas jis apturėjo tokį pat tango pojūtį, kokį turėdavo šokdamas su savo kadaise mirusia žmona.
Beje, nežinau, kaip tango būdavo šokamas seniau, bet esu pajutusi, kad kai senieji milonguerai pasakydavo, kad „šoki, kaip kad šokdavo seniau“, tai reikšdavo itin vertingą komplimentą. Beje ir Rubenas, norėdamas mane įtikinti, kad jam tinka, kaip aš šoku canyengue (nes aš pati visą laiką tuo abejoju), irgi yra palyginęs su „ taip, kaip kad seniau“.
Taigi ir per šokius ir tarp jų - per visą tandą - kiekviena savo ląstele jausdavausi esanti savo partnerio išsirinktąja dama.
Beje, jie labai dažnai klausdavo, ar man buvo gera šokį su jais. Ir tas klausimas būdavo tikrai ne tuščiagarbis, bet labai nuoširdus ir jiems svarbus. Aš, aišku, atsakydavau, kad apturėjau neapsakomą malonumą, ir jie, aišku, likdavo be galo patenkinti. Vienų milonguerų taip „patreniruota“ kitam jau ir neklausta, pati pasakydavau, kaip man buvo gera su juo šokti. Kiekvieną kartą tai suveikdavo fantastiškai! Jis pagyvėdavo, apglėbdavo, ir labai nuoširdžiai padėkodavo, aiškiai be galo patenkintas mumis abiem. Jausdavau, kad daugumai būdavo be galo svarbu suvokti, jog savo šokimu jie sugebėjo suteikti man malonumą. Tai leisdavo jiems pasijusti laimingais.
Tandai pasibaigus
Parveda ten, iš kur pakvietė
Po šokio jie niekada neskubėdavo „išmesti“ manęs iš savo glėbio. Palaikydavo glėbyje, kol visiškai baigdavosi muzika ir nutildavo jos aidas. Tada „atkabindavo“ mane atsargiai, lyg kokią brangią dūžtamą vazą.
Tandai pasibaigus palydėdavo į vietą, ir tik įsitikinę, kad aš suradau savo kėdę, dar kartą padėkoję žodžiais ar akimis, nueidavo.
Palydėjimas į vietą - tai ne tik mandagus, bet ir labai moteriai reikalingas gestas, nes tikrai galva per šokį susisuka ir sunku būna susigaudyti, kur durys, kur langas.... Todėl palikta viena salės vidury jautiesi nejaukiai.
Po tandos visi iš šokių aikštelės išsiskirstydavo, net jei buvo suspėję sušokti tik vieną šokį. Prasidėjus kitai tandai kartais vėl susitikdavo. Beje, būdavo įprasta su patikusiais(iomis) šokti daugiau nei vieną tandą per vakarą, paprastai ne iš karto, bet kas kelintą.
Neįprasta šokti kelias tandas iš eilės su tuo pačiu partneriu, jei tai ne tavo širdies draugas (ė). Tai todėl, kad šokant su partneriu užsimezga emocinis kontaktas. Darant kelių tandų pertrauką toms emocijoms lyg duodama laiko ataušti, kad jos per daug „neįkaistų“. Todėl ir sako, kad jei šoki su partneriu kelias tandas iš eilės, tai reiškia, jog partneriui jauti kai ką daugiau ir norėtum po milongos su juo bendrauti intymiai. Kai prieš kelis metus tai išgirdau iš buvusiųjų Argentinoje, niekaip nesupratau, kodėl taip manoma. Pačiai pašokus Argentinoje, pasidarė aišku.
Itin nemandagu tandos nebaigti ir moteriai, bet ypač vyrui. Prisimenu vieną tokį atvejį. Tandos viduryje Rubenas pamatė praeinančią milongos šeimininkę, kuri ilgam laikui buvo kur tai dingusi. Norėdamas mane su ja supažindinti, tandos viduryje po šokio abiejų mūsų susitarimu Rubenas išsivedė mane iš šokių aikštelės. Kai grįžau į savo vietą, prie mano staliuko sėdėjusi garbi milonguera, kuri nežinojo viso to konteksto, buvo pasipiktinusi „to džentelmeno įžūliu elgesiu“ iki pat sielos gelmių!
Visos tango taisyklės turi prasmę. Taisyklė šokti iki tandos pabaigos – taip pat. Viena tanda - tai optimali „pokalbio šokiu “ trukmė su vienu žmogumi. Per ją emocinis kontaktas užsimezga, vystosi ir baigiasi. Ją savavališkai nutraukdamas, tu lyg trenki durimis ir išeini pokalbio nepabaigęs.
II dalies pabaigai
Tango neturi pabaigos
Man susidarė įspūdis, kad milonguerai tango šoka ilgiau, nei gyvena. Buenos Airių milongose teko šokti su milongueru, kuris vos paėjo, vilkdamas savo raišą koją, bet šoko puikiai. Teko šokti su kretančiu senuku, kuris nesustodamas kretėjo tol, kol pradėjo šokti. Pradėjus groti muzikai, lyg stebuklingai terapijai veikiant, jo kratymasis ženkliai sumažėjo ir šokiui nebetrukdė. Teko šokti su milongueru, kuris apsunkintai kvėpavo po kiekvieno šokio, atrodė, tuoj uždus, bet prasidėjus naujam, lyg kas deguonies balioną jam pakišdavo ir šokant jo dusulys sumažėdavo...
Beje, iš vieno savo tango mokytojo girdėjau, kad BsAs yra institutas, kur ligoniai po širdies ligų reabilituojami tango terapija. Pilnai tikiu, nes po gerai sušoktos tandos, prisimenu, reikėdavo laiko atsargiai atskirti kūnus: būdavo toks fizinis pojūtis, kad mūsų širdys persipynusios savo kraujagyslėmis ir suaugusios į vieną darinį, plakantį tuo pačiu ritmu.
Tango šokį nugludina laikas. Prisimenu, vienos milongos metu Rubenas lygino dvi labai gerbiamas ir jo mėgiamas milongueras. Man įsiminė jo samprotavimas. Jis sakė, jos abi šoka nuostabiai, bet ta vyresnė – giliau, vien dėl to, kad ji vyresnė ir kad šoka seniau. Jaunesniosios šokis dar gludinsis su amžiumi. Nes judesiui, kad jis nusigludintų, kad kuo subtiliau atkartotų muzikos ir sielos virptelėjimus, reikia laiko. Tai procesas, neturintis pabaigos.
III DALIS
Apie žemiškus reikalus
Arba praktiški patarimai tango piligrimams, keliaujantiems į BsAs
Prieš keliaujant ir ten nuvykus iškyla begalė visokių praktinių klausimėlių. Man geranoriškai padėjo Asta, Donata, Egidijus, kurie ten jau buvo. Patarimų ir pagalbos sulaukiau iš nuolat ten gyvenančio Rubeno.
Norėčiau pasidalinti ta patirtimi. Kiek žinau, ne vienas planuoja anksčiau ar vėliau nuvykti į BsAs. Tikiuosi, kad ši informacija pravers.
Gal ilgiau ten buvę galės mane papildyti.
Milongos
Nei vienos nėra pastoviai geros ar blogos
Pirmadienis
Maipu 444 (v)
Canning naktį
Gricel
Antradienis
Maipu 444 (tai adresas) (v)
Porteines and Bailarines
Salon Canning
Trečiadienis
La Nacional (v)
Maipu 444 (v)
El Beso
Ketvirtadienis
El Beso (v)
Humberto I 1462 (tai adresas)
Penktadienis
Humberto primo 1462 (v)
Humberto primo 1783
Club Gricel
Salon El Pial- La Baldosa
El Beso
Naktį – Canning
La Viruta
Šeštadienis
Maipu 444 (v)
Confiteria Ideal
Canning
Sunderland
Sekmadienis
Maipu 444 (v)
El Beso
Porteno u Bailarin
Padariau jungtinį milongų sąrašėlį iš to, ką man rekomendavo Asta iš savo patirties, kur būdavau pati ir ką man rekomendavo Graciela Gonzalez.
Ši informacija be garantijų. Ją visada tikslinga dar kartą patikrinti atvažiavus.
Mat laikui bėgant įvairių milongų lygis gerėja arba blogėja. Tai priklauso nuo milongos šeimininkų pasikeitimo, nuo DJ, kartais ir nuo nesuprantamų priežasčių.
Kartais populiari tąją dieną milonga nepateisina vilčių. Arba atvirkščiai – gera milonga tampa superine, ypač jei tą dieną būna žinomų šokėjų pasirodymai.
Rubenas labai kreipdavo dėmesį, kas kurią dieną tą miloną organizuoja. Nuo šeimininkų priklauso ir milongos populiarumas.
Beje, tuo pačiu adresu esanti milonga skirtingomis savaitės dienomis gali skirtingai vadintis – irgi priklausomai nuo skirtingų organizatorių.
Rubenas prieš eidamas kartais pasitikslindavo padėtį telefonu su savo draugais.
Milongoje prieš pirkdamas bilietus Rubenas kyšteldavo nosį į vidų ir įvertindavo padėtį: žmonių kiekį ir lygį. Porą kartų, kai Rubenas negalėjo manęs palydėti, tą patį dariau ir aš. Bilietus į milongą parduodančiai moteriai pasakydavau, kad noriu pažiūrėti, ar salėje yra mano draugai. Padėtį šokių salėje galima įvertinti per keliolika sekundžių.
Kartais per vieną vakarą pravažiuodavom ir „patikrindavom“ kelias milongas. Pasilikdavom toje, kuri labiausiai tą vakarą patikdavo. Kartais pasibaigus vienai milongai persikeldavome į kitą. Dažnai šokėjai pasibaigus vienai milongai, migruoja į kitą, kuri prasideda ir baigiasi vėliau.
Savo paprasto žavesio turi popietės, ankstyvo vakaro milongos. Jose būna daugiau vietinių, vyresnio amžiaus žmonių.
Rubenas man neleido pagarsinti vietinių milongų dienų ir adresų. Jis sakė, kad jei kas norės, galės kontaktuoti per jį. Jis man paaiškino, kad jei ši informacija apie vietines milongas bus plačiai prieinama internete, tai po 5 metų visos milongos bus atskiestos tango turistais. Aš Rubeną suprantu. Pati mačiau, kad kai kurie tango turistai (mūsų bendruomenės tas neliečia) savo elgesiu ir šokimo stiliumi milongų atmosferai žavesio nepriduoda.....
...Dėl fotografavimo ir filmavimo. Nėra vieno recepto, kur kas ir kiek galima. Rubenas pasakojo, kad seniau, jei kas filmuodavo ar fotografuodavo milongoje, ji ištuštėdavo. Žmonės nenorėjo, kad kas juos matytų turinčius dvigubą gyvenimą. Dabar laikai liberalesni. Kai būdavau su Rubenu, aš visada jo atsiklausdavau, ar galima filmuoti. Kai būdavau viena, pati savo socialiniais receptoriais stengdavausi pajusti, kas kur kiek leidžiama. Jei būdavo neaišku, atsiklausdavau milongos šeimininko.
Mano patyrimu, moterims neverta vežtis daugiau kaip 3 rūbelius milongoms, nes tiek jų ir taip pilnai pakanka kokioms 2-3 savaitėms, o ten vis tiek nesusilaikysit kokio komplektėlio – kito nenusipirkę J. Aš vežiausi „nedelka“ – po atskirą tango rūbelį kiekvienai savaitės dienai, tai paskui nežinojau, nei kaip juos atgal į lagaminą sukišti su naujai įsigytais tango skudurėliais ir bateliais.
Tas pats ir su batais. Man sočiai pakako vienos atsivežtos jų poros (plius - dar vienos žema pakulne - treniruotėms). Kitas nusipirkau ten. Ten tokios tango batų parduotuvės....
Moterims gražiausi tango batai yra Come it Feut. Bet ar jie patogiausi? Kai kurios sako – taip. Man patogiausi ir pakankamai gražūs buvo batai, pirkti 2 parduotuvėse netoliese Carlos gardel metro : Artesanal, esančioje Anchorena g-vė 537 ir Lavalle 3100.
Toms, kurioms šokant su aukštakulniais kojų skausmas nesvetimas, galiu pasidalinti savo patirtimi. Pravartu turėti arba labai patikimus išbandytus šokių batukus, arba bent jau 2 poras batų įvairaus aukščio kulnais ir pėdos išformavimu. Nes šokant visus vakarus iš eilės „non stop“ po 5-6 valandas ir dar po dienos pamokų, pradedi skausmingai jausti kiekvieną pėdos kauliuką... Tiesa, be galo padeda suminkštinančios „paduškutės“ po priekine pėdos dalimi. Jos – tikras išsigelbėjimas. Pleistriukų pritrintoms nuospaudoms, nuskausminančių kojų tepalų ir nesteroidinių vaistų nuo uždegimo grupės tablečių, jei kojų skausmas neištveriamas, irgi nereikėtų pamiršti.
Pasiimkit kokį šalį būnant milongoje. Ten gera ventiliacija, kartais būna skersvėjai. Aš šalio neturėjau, tai tekdavo užsimesti megztuką arba striukytę.
Labai saugokit savo sveikatą! Rubenas mane dėl to perspėjo pačią pirmą dieną. Jo patirtimi dažnas atvykęs čia suserga peršalimo ligomis. Mat milongose būna skersvėjų, po milongų žmonės į gatvę išeina sukaitę. Be to, nemiegotos naktys irgi neprideda stiprybės imuninei sistemai. Visa tai turėdama omeny ir saugodamasi vis tiek paskutinę išvykimo dieną pajutau kažką krebždant gerklėje. Grįžus namo savaitę padrika gulėjau su temperatūra ir šlykščiu bronchitu. O Rubenas jums dar galėtų pripasakoti visą eilę pavyzdžių iš milonguerų gyvenimo, kai peršalę po milongų jie susirgdavo plaučių uždegimu, kai kurie jų ir numirdavo... Na, gal niekam taip žiauriai nenutiks, bet kelias dienas išbraukti iš BsAs gulint lovoje irgi menkas būtų malonumas...
Tango mokyklos
Nuoroda į kelias tango mokyklas:
http://buenosaires.giorgioshouse.com/giorgio's_house__000064.htm
Toje nuorodoje dar nepaminėta El Tacuari, kur Osvaldo & Coca, Raul Bravo ir kt....
www.eltacuari.com
DNI. Tango nuevo: http://www.dni-tango.com/
Gerų tango mokytojų tango pamokų būna prieš milongas El Canning, El Beso, gal ir prieš kitas milongas...
Pati įvairiausia tango informacija yra tango žurnaluose, pvz. El Tangauta, kurie platinami nemokamai milongose, tango mokyklose...
Orientavimasis mieste
Miestas tvarkingai suskirstytas blokais (kvartalais). Jais dažnai nurodomi atstumai. Vienas blokas 130 m. Labai paprasta orientuotis. Pvz.: kai sako, kad iki artimiausio metro (žodį metro čia retai kada supranta – tai SUBTE) 4 blokai į priekį ir 2 į dešinę, žinai ir kryptį, ir laiką, kiek užtruksi.
Visgi be žemėlapio su metro ir gatvių schemomis, mano patirtimi, BsAs neįmanoma išsiversti.
Atstumai labai dideli. Kelionei į kur nors paprastai reikia numatyti vidutiniškai 1val. Aišku, su taksi – greičiau.
Kainos
Labai apytikriai: 5 pesai - 1 Eu, 4 pesai – 1 JAV doleris.
Gyvenamos vietos pigiausia kaina, kurią man yra tekę matyti – 15 JAV dolerių už parą.
Maisto kainos, tiek parduotuvėse, tiek kavinėse, panašios, kaip Lietuvoje.
Bilietas į milongą kainuoja apie 20 pesų.
Metro 10 pravažiavimų kainuoja apie 11 pesų.
Autobuso bilieto kaina priklauso nuo važiuojamo atstumo. Dažniausiai mokėdavau 1,20 pesų.
Taksi čia nėra brangus. Aš gyvenau Palermo rajone, tekdavo važiuoti 20 - 30 min., tai kainuodavo apie 25-32 pesų į vieną pusę.
Internetinėse kavinėse (jos vadinamo Loccutorio) internetas už 15 min. - 1-2 pesai. Pusantros - dviejų valandų trukmės grupinės tango pamokos kainuoja apie 20-30 pesų.
1 val. trukmės privačios tango pamokos: 260 (nebrangu), 300 pesų (labai daug kur), 100 JAV dolerių (kai kur), 130 JAV dolerių (brangu). Kai kada 20-30-40 pesų galima nusiderėti, jiems paaiškinus, kad esame ne iš „turtingos Vakarų Europos“. Argentiniečiai mano, kad visi europiečiai pinigais pertekę. Pavyzdžiui, kiek žinau, vietiniams privačių pamokų kaina – apie 50 JAV dolerių.
Galimi netikėtumai
Veikia ne visi mobilūs telefonai. Naujesnės kartos ir „mandresni“ veikia. Tiesiog reikėtų tuo pasidomėti prieš išvykstant. Ten turėjau pasiskolintą mob. telefoną ir vietines korteles, ale mūsų „Labas“. Ačiū Donatai, kuri mane dėl tų telefonų perspėjo dar Lietuvoje ir davė atsargai savo argentinietišką mobilų.
Pravartu turėti adapterius į elektros lizdus. Į kai kuriuos galima įkišti mūsų kištukus, į kai kuriuos – ne.
Reikės paso, jei banke keisitės pinigus.
Atsargumo priemonės
Pravartu turėti paso kopiją
Pravartu nusikopijuoti visus turimus kompiuterio duomenis ir palikti kopiją namie, nes viską ten labai vagia. Rubenas patarė man kompiuterį prieš išvykstant iš Lietuvos net apdrausti, bet nebespėjau. Beje, jei kompiuterį vešitės tik dėl interneto, tai tikrai neverta, nes internetinių kavinių ten daugiau, nei galima įsivaizduoti.
Daiktai. Rubenas sakė, kad retas į BsAs atvykęs jo svečias išvengė vagystės. Man pasisekė ir niekas niekada nedingo, bet suprantu, kad kartu nešiotis fotoaparatą ar filmavimo kamerą nebūdavo labai saugu net ir į milongas.
Rubenas pasakojo, kad būna, jog gatvėje kameras išplėšia iš rankų.
Kuprinesbūnant metro ar ten, kur daug žmonių, visi nešiojasi ant pilvo, ne ant nugaros.
Pinigai. Rubenas dalį mano pinigų suslėpė mano gyvenamame kambary pačiose netikėčiausiose vietose. Jis perspėjo, kad visai tikėtinos vagystės įsilaužiant į butą.
Netikri pinigai. Jie BsAs itin populiarūs!!! Rubenas pinigus keistis patarė tik banke arba patikimose pinigų keityklose. Ačiū Egidijui už netikrų pinigų pavyzdį!
Taksi. Važiuojant į ir iš milongų taksi, Rubenas vis primindavo užsisklęsti iš vidaus pusės duris savo ir kitoje salono pusėje.
Nepatartina eiti pėsčiomis, ypač iš labiau periferijoje esančių milongų. Kai kurių rajonų atmosfera tikrai saugumo jausmo nesukelia. Turistai elgiasi drąsiau, vietiniai – atsargiau. Aš esu labiau linkusi tikėti vietiniais.
Geros, saugios ir šoklios kelionės!
Goda
